Roni Size @ Nosturi, Helsinki

Dešimt smagių valandų automobilyje nuo Vilniaus iki Talino, penkios valandos tarp ledų kretančiame naktiniame kelte, kajutėje be langų, kažkur prie variklių, kur neįmanoma užmigti neišgėrus pusbutelio degtinės, dvi valandos pagiringo aiškinimosi su suomijos muitininkais, kol jie iškniso mūsų kuprines ir radę tik kojines ir du nugertus butelius degtinės visgi leido mums įžengti į Helsinkį.

Pirmas įspūdis – gražus miestas, nuostabi architektūra ir gėjų veliava daugiabučio balkone (žr. nuotrauką). Pirmas noras – valgyt ir miegot. Ta ir padarome. Atsikėlę apie 17 valandą traukiame i miestą ieškoti nuotykių ir kur praleisti vienintelę naktį. Pirmas plakatas r&b ir hip-hop, antras hip-hop ir r&b, trečias… šėštas, septintas… oba! Roni Size! Šiandien!
Iki klubo nuo centro nueiti tryse užtruko puse butelio degtinės, kita pusė suėjo šalia klubo ir pirmyn. Įėjimas 15 eurų, rūbinė dar vienas. Interjeras? Raudonai dažytos sienos, šokių salė kaip.. gal net Vaidilos teatras – užuolaidos, didelė scena, balkonas. Merginų gal tik 30 %, panašu, kad žmonės ateina ne saves parodyt gražiam fone ir pupu kabinti, o gerai pasilinksminti. Tuo tarpu fone “ramiai” kala d’n’b, nusiperkame alaus ir žvalgomės po salę. Kas antras zmogus su įvairiausių spalvu šviečiančiais kamštukais ausyse. Staiga muzika pradeda pastebimai keistis, žvilgtelim nuo balkono i sceną, kažkoks mažas juodaodis su panamke pašėlusiai strykčioja tarp pafų, grotuvų ir pulto. Nė vienas iš mūsų nėra d’n’b fanas, bet tai ka jis groja judina mūsų galvas, kojas ir visa balkoną, žmonės keliasi nuo stalų ir eina prie balkono žiųrėti kas darosi, pilnutėlė šokių salė šėlsta, skrečai, skrečai, bum! – tyla. “Hello Helsinki!” Aaaaaa..! – klykiame su visa sale. Roni išsišiepęs iki ausų nusiima panamke ir paleidžia ritmą, šėlsmas prasideda, nešokti neįmanoma. Valanda, dvi, kas kiek laiko, klykdydamas salę nutildo muziką ir šypsodamasis iki ausų klausia ar patinka muzika, papasakoja apie savo mamą, papilsto pirmai eilei gėrimo iš savo butelio, ir toliau groja. Kojos vargsta, alus bėga, šokame, geriame, šaukiame… Antrą valandą įjungiamos šviesos, ir visi renkasi daiktus. Labai keista, kad taip anksti, bet tikrai neatrodo, kad per mažai, juolab kai po to teko kokius penkis kilometrus pėdinti iki kito miesto galo į viešbutį.
Ir ką? Savaitgalis baigėsi, gryžome į gimtinę, liūdnai suskaičiavom išlaidas, labai liūdnai suskaičiavom, ir nors d’n’b fanais netapom, bet tai buvo kažkas tokio verto net ypač liūdnų išlaidų.