Soul Patrol @ G-lounge

Pastaruoju metu forumuose kilo tokia, sakyčiau, įdomi diskusija, kas visgi yra lounge ir kas pirmasis šį terminą idiegė Lietuvoje. O diskusiją, spėju, paakino pastaruoju metu Vilniuje itin populiarėjantys sekmadieniniai pasisėdėjimai vakarais Čane, Cafe de Paris, Forte, ir, nuo šio sekmadienio, G-lounge.

Kaip terminas, lounge atsirado ko gero 50-60ųjų Prancūzijos Rivjeroje, apibūdinantis ne tik muziką, bet ir interjero apdailą, baldus, grafiką. Les Baxter ir Ferrante & Teicher big bendai, Sergio Mendes braziliada, Henry Mancini coverių konvejeris bei Arthuro Lymano baladės su išlyga geriausiai atspindi originaliąją lounge, kaip stilistinio termino, prasmę. Tačiau pastaruoju metu terminas itin plačiai naudojamas norint apibūdinti viskas, kas nepakliūna po žodžių clubing, bet vienaip ar kitaip yra susije su relaksacija. Ko gero, skardinės ikrų neužtektų, norint suskaičiuot įvairias kompiliacijas, kurių pavadinime vienaip ar kitaip figūruoja žodis lounge. Ir apskritai, panašu, netgi roko baladžių rinkiniai su neprilygstamais Foreigner, Scorpions ir Europe hitais galėtų po truputį keisti pavadinimą į “100% Rock lounge”…

Gravity komanda nusprendė profesionaliai išnaudoti šią nišą, atidarydamą pirmąją Lietuvoje įstaigą, kurios pavadinime visiškai pagrįstai rasite žodį lounge. Šį sekmadienį buvo kepteltas pirmasis blynelis su pakankamai skoningu įdaru.

Derėtų pažymėti, jog norint pakliūti į G-lounge, pinigų mokėti nereikia. Jų jums tikrai prireiks norint ten pabūti. Tarp vokiečių vaistinės ir pamiršau kokios įstaigos Didžiojoje gatvėje, priešais Nordea banką įsikūręs baras savo lankytojus priima antrame aukšte įrengtose dvejose arenose – pirmoji, kavos baras, sekmadienį dar nedirbo, tačiau esu įsitikinęs, artimiausiu metu taps vienu karščiausių Vilniaus taškų. Pagrindinė patalpa, triskart didesnė, iškart liudija užeigos paskirtį – tai lengvų gurmanų, nespjaunančių į saikingą išlaidavimą ir vertinančių civilizuotas atsipalaidavimo formas, susibūrimo vieta. Baro salę trijose kraštinėse supa dramblio kaulo spalvos odiniai foteliai, viduryje – juodi stalai ir tokios pačios spalvos, sakyčiau, itin stilingos kėdės. Nuo lubų karo gracingas įmantrios formos šviestuvas, tampantis tam tikra gija tarp lubų lipdinių ir gėrimų baro fasadinės ornamentikos.

Itin smagus patyrimas laukia tualete. Ir apskritai, tualetas ko gero stilingiausia vieta šiame bare. Vos neapsiverkiau iš pavydo pamatęs stiklines duris tarp praustuvo ir klozeto, kadangi visai neseniai teko labai intensyviai domėtis vonios kambario įranga. Santechnika – aukščiausiame lygyje. O be to (jei ka, pataisykite mane), neteko girdėti, kad kokiam nors bare, bent jau Lietuvoje, atliekant gamtinius reikalus, puikiausias stereo garsas, sklindantis iš palubėse įtaisytu Bose kolonėlių, perrėktų tavo “EEEE…. Eeee…”

Grojiko vieta – iškart po dešine nuo įėjimo, ribojasi su baru, už nugaros – viliojančiai spindintys martinio ir romo buteliai, todėl nepatartina grojant daug sklaidytis, kadangi gali tekti susidurti su neplanuotomis išlaidomis. Personalas – itin kruopščiai atrinktas ir paruoštas, retai kur galima pamatyti tiek daug gražių ir malonių veidų. Aptarnavimo kokybė turėtų būti nekvestionuojama, taip ir yra, nors, tiesą sakant, kelias valandas su puoduku kavos išsėdėti gali ir nepasisekti, administratoriaus akis budri…

Meniu galima rasti įvairių perliukų iš Tailando, Japonijos ir Vietnamo, nekalbant jau apie europietiškus desertus. Kainos – ne kaip “Pas Aldoną”, bet pakankamai demokratiškos, penkiasdešimties litų vakarui vienam žmogui turėtų pakakti. Ir apskritai, prabangos elementų sunku rasti, kadangi ir baro pozicija pankamai aiški – tai ne prabangus restoranas, o greičiau vieta pradėti savaitgalį arba jį užbaigti. Sekmadienis – tokia diena, kai tiesiog privalu atlikti savaitgalio įvykių aptarimą, nuraminti neaišku ko norintį tą antrąjį aš, kurio veiklos sritis dažniausiai apsiriboja burnos ir skrandžio zonomis. Būtent tai žmonės ir darė – trinantis po salę, ausis iš įvairių pusių pasiekdavo nuogirdos kaip kas ką kur ko kodėl su kuo kiek…

Muzikinis vakaro meniu buvo truputį kitoks nei skelbta, tačiau renginys nuo to labai nenukentėjo. Didžiąją vakaro dalį vinilus griežė Rick’as, pusantros valandos programą atpylė Vidis, protarpiais keletą atsispaudimų padaryti prišokdavo ir jūsų nuolankus tarnas. Vakaras baigėsi lengvai svinguojančiu reggae, ypač tempiantis buvo kone finalinis akordas, K.C. White – No, No, No…

Žodžiu, viskas Lietuvoje iš tikrųjų yra gerai, ir nereikia grežiotis užjūrin, užkalnin ar užokeanin, norint rasti puikių vietų daugiau ar mažiau romantiškam ar socialiai teisingam vakarui.

Nuotraukose: pagrindinė salė (viršuje), kavos baras (apačioje)
Foto: Denis Shklovskij