PLACEBO @ Hala Torwar, Warszawa

Taigi, viskas startavo šeštadienį šeštą. O gal kiek vėliau, kai patekome į sporto komplekso Torwar vidų – koncerų salė primena Kauno sporto halę, tačiau kiek didesnę, nei įprasta mūsų krepšinio fanams. Pasistumdėme eilėje su kaimynais lenkais prie įėjimo. Pasiglėbesčiavome su draugais ir iš matymo pažįstamais lietuviais, kurie buvo vieninteliai įkaušę tipai toje penkiatūkstantinėje minioje. Bet vėliau jau niekas nesipiktino ir nesiskundė, kad alkoholio kaip ir cigarečių visame užkandinių gausiame pastate nenusipirksi. Negalima ir neleidžiama. Ir jei ką nors turite prieš Zuoką, kalbėkite su mano ranka .

Pradžia apie aštuonias – grojo vietinė grupė, kuri rodė kažką panašaus tarp ECHO AND THE BUNNYMEN bei LINKIN PARK. Aplink visi padėkojo jiems, kad grojo tik keturiasdešimt minučių. Dar dvidešimt minučių, kol scenos darbininkai nunešė nereikalingus lenkų muzikantų instrumentus ir dar kartą čiupinėjo visus skaitmeninius ir analoginius mazgus, jungtis, stygas, indikatorius, atramėles, klavišus bei kitą P L A C E B O įrangą.

Startas buvo nuspėjamas – instrumentinis “Bulletproof Cupid”, kuris smogė tokia didele energija, kurią prisimena nebent tie, kas girdėjo KATEDRĄ gyvai grojant “St.Vitus Dance”. Kaip bebūtų keista, antroji daina buvo ta, kuri kadaise išvedė Placebo į platesnius vandenis – “Teenage Angst”, iš debiutinio albumo. Štai šiuo momentu ir pamatėme, kokius siurprizus slėpė apšvietimo specai – elektrinės spalvos erdvė už scenos ir stroboskopais trenkiančios žvaigždės įsiūtos toje žėruojančioje paklodėje.

Trečia – “Every you, every me”, dūkome, bet, vėlgi galvojome – o kada gi šviežiena pareis?. Tačiau ir gerai – toks sumanymas, tokia duoklė tiems, kas galbūt po koncerto (kaip ir su Depešais Vilniuje, pamenu) sako, ė, kodėl senų gerų gabalų nevarė?. Tad neskubėkime ir palaukime, kol Brian Molko tars nors žodį maždaug aštuoniems tūkstančiams žiūrovų, kurių kas ketvirtas buvo pasipuošės PLACEBO atributika. Originalia ir stilinga.

Baltai apsirengusi penkių žmonių kompanija scenoje (kurių pagrindiniai – trys) pasisveikino su mumis ir pasiūlė pašokti valsą – “Are we gonna waltz right now?”. Ir prasidėjo viena gražiausių naujojo albumo dainų – “Protect Me From What I Want”, kuri pasibaigė įspūdinga Brian Molko improvizacija lūpine armonikėle. Tokia, po kurios patikėjau, kad jis dainavo apie tikrą dalyką. Toliau – agresyvi “Plasticine”, “200 km/h Bitter End” ir lėta “Soulmates” (arba “Sleeping With Ghosts”, albumo variante). Vėl įspūdingas apšvietimas – švelni purpurinė su sodria žalia, kurią keitė firminė ..Ghosts.. albumo spalva – šalta electric. Vėl žibintai mums į akis ir krentančios žvaigždės ryškiomis linijomis.

“Black eyed”, mano kompanija, pripažino, kad tai yra “Generacijai X” (o tokiems save ir priskyrėme!) aktuali daina. Tos eilutės – “…a product of the broken home…” taip krito į širdis, kad visa gerkle bandėme išrėkti savo jausmus – “Borderlining Shizzo”, “I was never one to trust !!”, “Special Needs” – kiek lėčiau, todėl ir skausmingiau nei albume sugrota daina. Įsiklausykite į klavišinių natas ir suprasite ką turiu galvoje. Kita daina mane vėl iš naujo sužavėjo, nes buvau ją primiršęs – “English Summer Rain”. Jei albume ją praleidžiate, norėdami greičiau pasiekti Nr.3 (This picture), tai gyvai ji skambėjo labai naujoviškai – disintegration su ryškiu electro prieskoniu.

Tiesa, tuo atžvilgiu šią dainą pralenkė lygių sau neturinti “Without You I’m Nothing”. This song is dedicated to no-one, bandė teisintis Brian Molko, tačiau klausydami tekstą, kiekvienas galvojome apie savą patirtį – kuris gi tas be kurio aš esu niekas? “This Picture” mus išgelbėjo nuo noro bėgti į balkoną parūkyti – išryškinti klavišiniai bei greitas ritmas Uau! tai – šokių daina!!. Jei išgirsite ją kurioje nors diskotekoje, apsižvalgykite ir už didžėjaus pulto pamatysite mane.

O po jos dar viena – pa ra pa pa pa ra ram – “Special K.” Užsivedėme, tačiau PLACEBO jau patys paprašė pertraukos ir pasiūlė mums a cup of tea and a bisquit. Bandėme galvoti apie kokį nors gėrimą atsigaivinimui, tačiau po poros minučių prasidėjo “Taste in Men” – savo ilga pradžia bei paryškinta boso linija mus įlingavusi iki transo. Dar nedidelė porcija iš “Black Market Music” – “Slave to the Wage”. Jei negirdėjote šios dainos gyvai – negirdėjote jos visai, kad ir kaip smagu išnaudoti savo stiprintuvą klausant įrašo. Bosistas tiesiog šėlo, o Brian Molko perleido savo gitaros partiją kažkokiam dubleriui, ir pradėjo lakstyti scena pirmyn ir atgal.

“Pure Morning” – kaip visada kalanti PLACEBO fanams per jautrias vietas baigė ir oficialiąją dalį. Tiesa prieš išbėgdamas Brian Molko bandė aiškinti šios dainos prasmę – tihis is very very stupid song. Bisui pora saldainiukų – “Centerfold” (kurios labai labai laukiau) bei “Nansy Boy” – since I was born I started to decay – plėšėme visomis ląstelėmis.

There will be no more encores, we already did two Bran Molko informavo mus, kad jau daugiau nebegali niekuo mums padėti. Tačiau dabar – a song which was written by not ourselves, it was written by the Pixies!!!. Pagaliau , sulaukiau kažko tokio ypatingo kas skyrė šį koncertą nuo prieš dvejus matyto Rygoje. Sunku apsakyti, kas dėjosi mano kūne (taip pat ir dar šimtuose jų aplink mane), kai girdėjau vieną geriausių PIXIES dainų PLACEBO stiliumi. “WHERE IS MY MIND??” Whe- eee- rrrre issss Myyy-yyyy Mi-iii- nd?? Atidavėme paskutines jėgas šiems genijams, žinantiems ko trūksta mums, melomanams, iki paskutinės laimės.

Pora koktelių viešbutyje, kad nurimtume, keletas valandų miego, kad pailsėtume, ilga kelionė namo ausyse besiklausant vienos geriausių pastarojo meto grupių.

Tarptautinių žodžių žodyne – Placebo – netikras vaistas. Gal to tik ir tereikėjo – placebo, kad galėčiau pasikrauti gyva energija keletui savaičių į priekį.