ANTIS @ Koncertų ir sporto rūmai

Šiltnamio efektas – paukščiai visai susivėlė ir skraido, nekreipdami dėmesio į nusistovėjusią tvarką – “Antis” parskrido spalį, o išskrido gruodžio viduryje.

Nenuilstančio LT alternatyvios muzikos scenos “pilkojo kardinolo” Dovydo Bluvšteino iniciatyva legendinė Antis išperėjo keturis “kiaušinius” – CD formatu perleistus 4 albumus. Taip pat pasirodė ir visų albumų komplektas “Visa Antis”. Dabar jau galima ramia sąžine galutinai nutrinti kažkada “Melodijos” išleistus vinilus ir “Zonos” kasetes.

Ta proga, Dovydas Bluvšteinas įkalbėjo išsibarščiusius “antinus” susirinkti į būrį ir pažaisti trisdešimtmečių jausmais bei susipažinti su jų atžalomis. Daugelyje interviu grupės idėjinis generatorius A. “Pablo” Kaušpėdas pažymėjo, kad po tiek metų susirinkę “antinai” stebėtinai greitai atgaivino savo įgūdžius ir tvirtai gesino bet kokias prielaidas apie grupės veiklos atnaujinimą.

Trijų koncertų ciklą užbaigė grandiozinis teatralizuotas koncertas Vilniaus “sportrūmyje”, kur vykdavo įsimintini “Anties” kalėdiniai festivaliai. Liūdna, tačiau nuo 1990-ųjų, kai “Antis” išskrido į užtarnautą poilsį, mūsų šalyje neatsirado nė vieno atlikėjo, kuris galėtų surengti savo solinį koncertą tokio dydžio erdvėje.

Penktadienio vakarą prie Sporto rūmų prasideda kelionė laiku – akmeninės rūmų sienos, begaliniai rūbinių kabliai, tualetai, kuriuose vykdavo tiek daug įdomybių, galų gale, bariukas, kur baikštūs paaugliai nedrąsiai pirkdavo savo vienus pirmųjų alaus bokalų.

Salėje gaudžia seniai girdėtas didelio koncerto šurmulys – tūkstančiai žmonių laukia pasirodant “Anties”. Grupė scenoje pasirodo gerai išsikedenusi plunksnas: su grimu, kostiumais, teatro dekoracijomis, fejerverkais, išblizginta pučiamųjų sekcija bei “Pablo” pritariančiais vokalistais. Koncerto išskirtinumą pabrėžia aplink sceną besimalančios filmavimo kameros – galima tikėtis kažkokio filmo?

Po kelių kompozicijų pagalvoju, “Antis” vis dar yra viena nedaugelio LT grupių, kurios galėtų būti įdomios užsienio klaustytojui. Netgi turint omenyje faktą, jog jis negalėtų įvertinti puikių “Pablo” tekstų – atrodo, labiau aktualių nei anksčiau “Mafijos”, “Funkcionierių” ar “Bedarbių”. Po šiais tekstais per “Anties” prizmę suguldyta daug muzikinių stilių: nuo bliuzo iki valso, nuo roko iki regio ir pan.

Truputį silpnoką garsą kompensavo puikus reginys – juodai apsirengę scenos “nindzės” keitė vieną dekoraciją kita, o “Pablo” taip mėgavosi savo pagrindinio herojaus vaidmeniu, kad net (tų pačių nindzių prikabintas) pakilo į orą – šaltame mėlyname apšvietime skambėjo jo drakuliškas aidintis balsas. Teatras-koncertas buvo suplanuotas solidžiai – emocijoms per daug neįsisiūbavus skelbiama pertrauka. Fojė užverda tikras prisiminimų vakaras – po paskutinio “Anties” koncerto turbūt pirmą kartą susitikę klasiokai ir grupiokai dalinasi naujienomis ir atsiminimais. Kai kuriose galvose kirbėjęs “revival” koncertų skepticizmas, atrodo, galutinai uždusintas “Anties” nuoširdumo ir aktualumo.

Antroji dalis prasideda pirmuoju grupės sukurtu gabalu “Ko tu stovi” (oi, suklydau su “3-10-52”, ačiū komentatoriams:). Jau gerokai įsisiūbavusį parterį palaiko ir tribūnos. “Meilė nežino ribų, žymėsiu talonus už du” iškėlę rankas traukia žiūrovai, o “Pablo” mėto jiems dideles raudonas širdis. Ne vieno akyse kaupiasi ašaros – daugeliui žiūrovų tai puikus prabėgusių metų garso takelis. Gale spektaklio metami pagrindiniai koziriai: “Kažkas atsitiko”, “Alyvos” ir “Zombiai”. Publika skanduoja “Pakartot” ir “Ačiū”. “Pablo” iškart atgauna jėgas, kai prie jo pribėga mergaitė su didele gėlių puokšte: “Tai tonizuoja”. Salė aidi nuo daugiatūkstantinio choro “Lietuvos valstybė – pabandyk ištarti” – šįvakar tai skamba kaip alternatyvus LT himnas. Net futbolo rungtynėse šalies himnas neskamba taip galingai. Aplink tvyro savotiška Sąjūdžio vienybės atmosfera.

“Antis” išskrido. Ir nežadėjo sugrįžti. Belieka tikėtis, kad atšilus klimatui, LT padangėje atsiras egzotiškesnių sparnuočių, ne vien žvirblių ir balandžių. “Antinai” išėjo gyvent.