Elektrodienos @ ŠMC (2)

Pradėti galima būtų taip: Vyko Veiksmas. O tai svarbiausia, nes pastaruoju metu to, ką būtų galima pavadinti veiksmu, trūksta. Be abejo, tik toks šiuolaikinio meno gigantas kaip ŠMC galėjo sau leisti prabangą atiduoti savo erdves ir remėjų pinigus tokiam “masteliniam” renginiui su keturiomis, pavadinkime juos taip, žvaigždėmis ir visu būriu vietinių guru. Be abejo, pretenzija tapti geriausių metų renginių – akivaizdi, ir jei ne trečioji diena, būtų visai pagrįsta. Nesiimčiau vertinti ten girdėtos muzikos, nes tiesą sakant, trūksta truputį edukacijos nupasakoti tam, ką girdėjau. Bet pagrindinis dalykas – tūsas. Muzika, tiesą sakant, gali būti ir itin nevykusi, tačiau kai gali dvi dienas valkiotis po ŠMC erdves kas kelintas žingsnis sutikdamas kokį seniai matytą bičiulį, labai smagu.

Ketvirtadienį 11.11 žadėjo pasirodyti Monolake. Tačiau labai džiaugiausi suteikęs sau galimybę pasiklausyti Pablic seto, kuris, tiesą sakant, paliko man didžiausią įspūdį tą dieną, užteko ir to, ką girdėjau be supporto iš Giedrės, kuri (turbūt) prieš tai kažką darė su tuo pailgu daiktu, iš išvaizdos primenančiu mikrofoną. Iš kart užbėgdamas už akių, galiu padėti ir minusiuką – penktadienio afterpartyje, kuriame jis grojo nuo 3 iki berods 4,30 skambėjo ne visai tai, kas buvo ketvirtadienį. Monolake pasirodė, tiesa, nesu tikras kad tai buvo 11.11, greičiau 11.30, bet dėl vienos paprastos ir daug kam trukdžiusios priežasties daugelio dalykų nepavyko išgirsti – rūkoma buvo tik salės prieigose, o apie gėrimų (bet kokių) įsinešimo net šneka nėjo, reikėjo apsisukti kaip kokiam patyrusiam losjonininkui, šliūkštelint visą indo turinį į skrandį minutės ar dviejų bėgyje, įdėmiai kiekvieną lašą stebinčiam apsauginiui. Nė velnio aš taip nemoku, todėl didžiąją dalį pratupėjau dūmų debesyje šmc kavinėje, kuri man asmeniškai yra viena mieliausių Vilniaus erdvių, ar prašliaužiojau vienoje salėje pirmame aukšte, kur taip pat buvo suteikta galimybė ilgai nedelsiant nusipirkt reikalingų skysčių.

Žavi buvo publika – nieko nereikalingo, nieko svetimo ir nemielo. Nė vieno žmogaus, besijaučiančio “ne vietoje”. Visi buvo suinteresuoti renginiu ir jo rezultatais, su tokiu seniai matytu entuziazmu aptarinėjo galimus variantus “gal gereu če reikėjo tąjį anąjį bet anasis tasis ir taip gerai stovi”. Penktadienį, kuomet visi sutiktieji sutartinai tvirtino atėję į Mouse on Mars kocertą, iki pat dvyliktos minėtoji kavinė bei jos mini filialas pirmo aukšto salėje liulėjo ir klegėjo šiuolaikinės muzikos “usereis”. Dvyliktą, kai pagal programą turėjo pradėti griežt MoM, visi sutartinai išnešė mėsas į salę. Ten pora liesų vyrukų kažką sukinėjo ir prasidėjo toks visai, sakyčiau, neblogas pasirodymas. Garsas, beje, buvo geras – daug ir galingai, bet nevargino nė kiek. Vietomis apimdavo toks keistas jausmelis, kad jungtinis ausų būgnelių ir smegeninės radijas, retransliuojantis renginį vidiniais kanalais, ims neišlaikys to audio teroro, bet nenumiriau. Atrodė, kažkaip lyg ir ne taip čia buvo sugalvota, tačiau a) aš nieko nesuprantu šiuolaikinėje muzikoje, b) jie nerealūs sukčiai, improvizuojantys takto greičiu, ir puikiai žino ką daryti, jei kažkas nuslenka į šoną ar pasigirsta ne tai, ką tikiesi išgirsti savo laptope. realiai tai turbūt ir a) ir b).

Tą vakarą dar radau jėgų (kaip čia nepasakyt kad jos mane rado?) nusitrenkt į Intro, kur vyko oficialusis renginio Afterparty. Situacija perduodu bičiulio, buvusio ten nuo antros, lūpomis: “Mes čia ramiai sau sėdim, groja bilekas, žmonių gal trisdešimt, prie durų prasideda kažkoks judėjimas, nueinu i tulika, ten užtrunku dešimt minučių, ir grįžtu į 400 žmonių masę, kurių dauguma apstoję barą vienas per kitą rėkia ir reikalauja alkoholio alkoholio ALKOHOLIO!!!” Toje vietoje, kur įprastai svinguoja dj, prikrauta laptopų, švysčioja Pablic kepuraitė, po gero pusvalandžio pastebiu vieną iš “mauzų”, besitrinantį į sieną ir vieną akį įmetusį į Pablico lapą. Stoviu kažkur šalia ir makaluojuos, Pablicą vienas po kito keičia kiti grojikai, pliki ir dreduoti, su krūtimis ir be, girdžiu ne visai įprastus ir, tiesą sakant, ne visai tinkančius Elektrodienų afterparty dalykus, 6.30, tūsas pačiame įkarštyje, išsikviečiu taksą ir vniauuuuuuu…..

Šeštadienį nerealiai viską pramiegojau ir atėjau pusę dviejų. Akį į salę – dj De-SHra, leiskite pabūti kategorišku ir arogantišku. Akis į barą – US3 “Hand on the Torch”. Akis į baro filialą – kiek pavargęs aptarnaujantis personalas, vis dar šypsosi, bet laido tokiam stoviui būdingus fatalistinius bei nihilistinius juokelius. Aplink sklando praėjusių “gerų laikų” atmosfera, visi sutartinai mini vakar dieną kaip puikų vakarą, mousus kaip oho reikalą, vienas mano bičiulis, atlėkęs iš viršaus, atsainiai mesteli mums, besitrinantiems aplink gigantiškus stalus: “supisti mainstreamščikai” ir nulekia toliau “kalbasintis”. Sulig trečia, kuomet oficialiai vakaras turi baigtis, renkamės prie išėjimo ir draugiškai paliekame pirmąjį šiais metais renginį, kuomet gali sakyti: va čia tai buvo renginys. Aišku, galėjo ir šeštadienį būti taip pat gerai, kaip penktadienį, bet tuomet sielvartas fiestai pasibaigus būtų dar didesnis.

Norim dar! Norim dar!