Ian Pooley @ Dancing Globe, Gravity

Iš pradžių buvo The Times, ne visiškai aš jį supratau, bet kartas nuo karto prasukdavau kasetėje. Vėliau iš kažkur ant darbinio stalo atsirado Meridian kompaktas, kuriuo, neslėpsiu, piktnaudžiaudavau dažnai ir ne vietoje. Dar po kelių metų lygiai taip pat atsitiktinai cd grotuve užsiliko kažkieno Since Then. O prieš pusmetį neįtikėtinai (reikėtų sakyti “nereaaalei”) užsivežiau nuo Nocat whitelable’o “You Are We”. Kažkaip nuo tada Ian Pooley ilgam liko labai arti širdies, ir išterorizavęs visus soulseek’us emulus, pradėjau laukti to momento, kai galėsiu šį mielą storuliuką išvysti visa savo tinklainės galybe.

Niekaip negaliu pagauti to tiksliojo momento, kai patekti į klubą yra lengviausia. Nežinau kodėl, bet man visąlaik pasiseka atsirasti prie G durų būtent tuo momentu, kai prie jų didžiausia tą vakarą spūstis, nors prieš suplanuojant norimą įėjimo laiką, dažniausiai stengiuosi apgauti likusius klaberius ir naudodamasis specialiomis superplanavimo priemonėmis, optimaliai susidėlioti vakarą taip, kad nereikėtų maltis dvidešimt minučių prie durų, nutaisius geras-šiltas-simpatiškas-akis, strainą sudėjimą ir rimtą povyzą, ir kad dar spėčiau prie baro iki didžiosios užgulties, ir kad jau būtų kaip ir vakarėlis įsilingavęs, ir kad ilgiau ištempt galėčiau ir t.t. Bet nesiseka juodai. Šį kartą ėjau vienuoliktai, truputį vėlavau ir gavosi kaip visada – prie durų, šį kartą, kaip nekeista, itin kultūringai, nesispausdami, nesikumščiuodami, stovi gyvas galas žmonių, nemažas kamštukas ties registracija, įėjus – ~400 (and rising) liulanti masė, prie įėjimo gerokai užsikonspiravę vienos cigarečių rūšies (toliau – VCR) brando atstovai maloniai klausia: Ką rūkote? Žinau, rūkau ne tai ką derėtų, todėl meluoju: Nerūkau. Ir labai pasigailėjau.

Baras užgultas katastrofiškai, viduryje šokių aikštelės popierinė Berlyno siena, išmarginta aceit graffiti tipo “GO HOME” ar “VDR+VFR”, dunksi mielas Tadeu house’as, ir visi juda. Seniai kada mačiau taip vieningai judantį sambūrį. Vienu metu pasijaučiau it kokio režisuoto MTV party šou filmavime – linksi keliais ir kinkuoja galvomis visi, ir, svarbiausia, į taktą. Sveikinuosi su keliais seniai matytais žmonėmis, taip, it’s nice to be here, niekur nedinkite, išlenksim taurę, iki! Berlyno siena pradeda palengva virpėti, Tadas bassline’nu flirtuoja su priekiniu šokėjų būreliu, tuk tuk tuk, o taip, mokomės rankų miško pratimą nr. 41-2, mano žavioji partnerė eina išsiaiškinti situacijos į VIP zoną, į kurią patekti įgalina teisingas cigaretes rūkantiems prie įėjimo mano minėtų VCR atstovų įteikta plastikinė kortelė. O ten, pasirodo, tikras rojus, įsivaizduokite tik, nemokamas gėrimų baras naktiniame klube. Tiesa, kaip įprasta reklamoje, reikėtų pridurti frazę “Prizų kiekis ribotas” – gėrimų rūšių skaičius tolydžio mažėja, o ir pati “bagadelnia” žada veikti tik iki 2 val.

Pooley ilgai laukti neteko – sulig 00.30 pirmaisiais akordais sudrebines sienas ir bendrų pastangų dėka nuvertęs dvi dancehallo puses skyrusią sieną, visą likusią vakaro dalį jis taip ir neleido nė minutei atsikvėpti, sumaniai it patyręs pilotas (cic!) viražavo, kilpą po kilpos įsukdamas vis daugiau aukų į savo praigaištingąjį ratą, kartkartėmis kiek atmygdamas pedalą, tačiau nepraėjus nė dešimčiai sekundžių strobas pliekia žydros šviesos laviną, isteriškai savimi žviegia prakaituoti ir tokie gundantys kūnai, po kojomis į skutus laksto Berlyno sienos likučiai, rankų miškas, aukštyn žemyn, trijų sekundžių pauzė – rankos nuleistos, tamsu, žybt žybt menkos švieselės kažkur, staiga bac, ir – a momentary lapse of reason, rewind selecta, grįžti trimis sekundėmis atgal vėl ir vėl ir vėl, ir taip maždaug dvi su puse valandos. Toli gražu ne kiekvienas galėtų pateikti tokį tempą, tuo pačiu metu išlaikydamas ir nekvestionuojamą kokybę, ir, visų svarbiausia, puikų tusą.

Dar galima būtų pridurti, kad ne ką prasčiau į situaciją įvažiavo ir Domino iš Deep Inc, išlaikęs didžiąją publikos dalį beveik iki pat pabaigos, ką galima spręsti iš tik apie 4.30 val. ryto pradėjusio tuštėti parkingo. Šis jaunuolis, patikėkite, turi šviesią ateitį, tuo galima neabejoti.

Pooley dirbo teisingai – dirbo publikai, esančiai prieš jį, o ne sau ar įsivaizduojamai publikai, kurios jis nemato. Tikiu, norėdamas padaryti įspūdį ar kažkaip sužavėti realų įsivaizdavimą apie jo veiklą turinčius klausytojus, Pooley būtų pasirinkęs kitą playlistą, tačiau paklauskite, kas geriau – ar rimtu veidu tyrinėti muziką atsirėmus į kampą, ar energinai makaluoti kojom ir rankom kartu su penkiais vodkės ir burno prisilakusiais bičiuliais viduryje pakylos? Ir majibala, kad savo mėgiamiausių “Venasque” ar “Hit and Run” taip ir neišgirdau, bet grįžęs namo dar gerą valandą stebeilijau į auštantį dangų ir murmėjau sau panosėj – oi koks geras tusas buvo oi koks geras oi…