Dostojevskio Nusikaltimas ir bausme @ teatras Kaune

05 07 buvau teatre. Nuo 17.00 iki 22.00. Nusipirkęs programėlę, išskaičiau, kad čia jau ir filmo motyvų tam spektakly yra. Filmą žiūrėjom tiek mes, tiek to filmo veikėjos senė ir jos dukra, kuri buvo nėščia. Mes sėdėjom scenos užkulisiuose, jos – mūsų vietose. Pagrindinis herojus dar buvo pribėgęs prie jų vienoj vietoj ir tvatijo jas kirviu, tai gerai, kad mūsų netvatijo, nors vaikščiojo rūsčiu veidu gan arti.

05 07 teatre žiūrėjau F. Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė”. Režisierius – G. Varnas, Raskolnikovas – G. Ivanauskas. Dar 12-oj klasėj skaičiau šį romaną ir tikrai stiprus jis man tada buvo. Dabar, kai man beveik tiek pat metų, kiek ir Raskolnikovui, žiūrėjau susižavėjęs į jį. Nužudyti senę šiaip sau, dėl principo, išdrįsti. Ir pajusti ateinančią bausmę. Teisingai pastebėta: “Bausmė ateina su mintimi apie nusikaltimą”.

Seniai buvau teatre. Dabar viskas kitaip – nebedaug žmonių su kostiumais. Tačiau ir teatras kitoks – kaip filmas, kaip sapnas, kaip realybė, kuri alsuoja čia pat, už kelių centimetrų nuo tavęs. Projektoriai ir besikeičiantys ekranai, medinės judančios lėlės, tiksliai valandas mušantis laikrodis, akrobatiniai triukai, triuškinančio garso šautuvo šūviai. Teatras užima vis naujas erdves kartu perstumdydamas ir žiūrovus pagal tai, kaip jam patinka, kaip jam reikia. Teatras kelia vis naujus reikalavimus ir iššūkius (išbūti žiūrovu 5 h, arba išbūti Raskolnikovo dvasinėje sumaištyje 5 h). Šiam teatrui reikia atsidėti ir skirti laiko, į jį reikia pasinerti, nes tik tada kažką gal suprasi ir neliksi paviršiuje.

Išėjau iš teatro tylus. Laisvės alėjos dangus buvo sodriai mėlynas. Pasaulis ryškus.