Užupio kiemo džiazo festivalis

Pernai ar užpernai dalyvavusiems šiame šeimyniniame (kitaip pavadinti negalima – esantis ten tikrai jaučiasi viena šeima) tūse nei reklamos (jos, beje, ir nebuvo,- kam reikia, tas žino), nei papildomo raginimo nereikėjo. Įvairiom transporto priemonėmis – motoroleriais, rolikais, tačkomis, motociklais ar “pėškodromu” – susirinkę prijaučiantys Užupio republikos nuotaikoms daugumos vis dėlto nesudarė: čia valdė vietiniai. Ir skleidė tą nepakartojamą laisvės ir draugiškumo nuotaiką.

Nuo aštuonių vakaro tarp dviejų namų esančiame kiemelyje suręstoje scenoje mikliai sustatoma aparatūra. Atgroja jaunieji MADE IN APRIL. Jų, prisipažinsiu, negirdėjau, atėjau kiek vėliau. Pertrauką iki INCULTO užpildo J. Maksimovič (saksofonas) su didžėjumi. Vėliau prisijungia D. Golovanov (sintezatorius). Freejazz ne geriausia muzika linksmai šokčioti ar tūpčioti, todėl pasitraukę atokiau užsiimam streetball spardymu, vietinio keturkojo numylėtinio Džiazio kirkinimu, o nuo scenos sklindantys garsai, susilieję su bendru mielu šurmuliu, apsvaigina beprotiška mintimi, jog ji, vasara, jau čia. Ją pasitikti derėtų su alumi, pamanom ir mikliai nuvairuojam link improvizuoto bariuko. Varganą lietuvišką valiutą čia iškeičia į vietinę. Išpūtę akis spoksom į “vieną užą”, kurį čia pat gali išmainyti į butelaitį alaus. Va, taip jau geriau.

Alus neilgtrukus pasiprašo išleidžiamas. Ieškau, kur tai padaryti. Pernai, prisimenu, reikėjo eiti tiesiog į šeimininkų apartamentus. Šiemet tvarka nepaskeitusi. Užvairuoju į muzikantų pasisėdėjimo vieta tapusį holą, iš jo – į erdvų wėcė, iš ten – virtuvėn, gurkštelti vandens. Tuoj pat esu sodinama už stalo, siūlant šonkauliukų, salotų, vyno ir kitokių gėrybių. Bandau paaiškinti, kad šįkart čia negroju ir apskritai esu niekas, plius skaudžiai (netyčia) numyniau jų šunelio uodegą.

Nepadeda. Iš pradžių kukliai, paskui – visu pajėgumu dorodama vaišes ir diskutuodama su visiškais pypliais apie lietuvišką acidjazz, išgirstu pirmuosius INCULTO akordus. Kūdikiai ima mane už rankytės ir tempia lauk, nes “dabar bus tūsas”. Tūsas galėjo būti ir geresnis garso atžvilgiu, tačiau visai nedžiazovų pareigūnų prisišaukti nieks pernelyg nenorėjo.

INCULTO savo latino gitara, funky bosu, pučiamųjų sekcija ir perkusijomis baisiai dera prie atmosferos. Leidžiuosi jos nešama. Ir nepykstu, kad mušamuosius atstovauja sempleris. Apsidairiusi matau krūvą pažįstamų. Veža ir juos. Puiku. INCULTO pakeičia tiesiai iš Kauno grįžę THE CHEMICALS. Atgroję savo kelias naujas ir vieną mintinai žinomą kompoziciją, įtakotą THE DOORS, žydiškų motyvų ir dar velniaižin ko, paruošia dirvą jam session. Liaudis spirga noru tūsintis, taigi džemas su kiek primažintu garsu tęsiasi geras tris valandas. Saksofonistai keičiasi vienas po kito, vienu metu ant scenos jų suskaičiavau net keturis, klepistai atranda naują stichiją,- užleidę vietą kolegai,skuba prie būgnelių. Dominuojantys Herbie Hancock gabaliukai išsivysto į ekspromtines laisvas improvizacijas; muzikantams užtenka žvilgsnio ar mestos muzikinės frazės “susikalbėjimui”.

Galų gale, paryčiais kiemelyje lieka tik patys ištvermingiausieji. Muzikantai nusivarę fiziškai bet pasikrovę emociškai, užleidžia vietas pirmiesiems grojusiems MADE IN APRIL, kurie užbaigia šiųmetinį festivalį. Su ore pakibusiu nenumaldomu noru grižti kitamet.