Kas yra tapatybė? Šiandien ją turėti nebemadinga. Tai blogas skonis, be to, bala žino, ką šis žodis reiškia. Toks metas – lyčių keitimosi operacijos, subjektų dekonstrukcija, klonuotos avys, interaktyvi televizija ir t.t. Rugėjo 24 – spalio 3 d. vyksiantis teatro festivalis „Sirenos“pristato tris epochos dvasią atitinkančius projektus – identiteto žudikus. Visuose juose meistriškai išmontuojama ne tik personažų, bet net ir stebinčios auditorijos tapatybė. Taigi trys „Sirenų“ spektakliai.
Krzysztof Warlikowski „Apvalytieji“
Siužetas: istorija apie tokią merginą Greisę, jauną moterį, kuri, išgyvena dėl savo brolio netekties. Todėl pati nusprendžia juo tapti. Ir pasikeičia lytį.
Warlikowskio versija: scenoje matome laboratoriją, kurioje šėlsta „mirties angelas“. Jį galima taip vadinti, nes stambus vyriškis mėgsta kankinti. Tai žiaurybės genijaus Tinkerio irštva, kur jis eksperimentuoja su savo aukomis. Jo eksperimentai žiauroki, tad publikai gali prireikti pagalbos.
Prarasta tapatybė I: Dar Antika suprato, kad neapibrėžti pradai – svarbūs. Viduramžių alchemikai svajojo – kunkuliuojantys pradai keičiasi iš esmės, visokios šiūkšlės virsta auksu. Bet juk tai tikrovės prievartavimas! Warlikowski nori būti alchemikas – siekia neįmanomų reakcijų. Tapatybė jam – tarsi išskobtas minkštimas. Imk ir minkyk. Ne kartą skundėsi spaudai, kad gyvenimas buvo jam žiaurus. Dabar žiaurus jis. Ir viskas meilės vardan.
Vyksta reakcijos, kurios viršija fiziologinės chemijos niekšybę. Neišleisti gašlūs spermatozoidai taranuoja kankinimo labaratorijos sienas. Čia naikinamos lytys. Paprasčiausiu būdu: vyras bučiuoja savo meilužį, o jo rankos, liežuvis ir kojos vienas po kito amputuojamos. Warlikowskis be perstojo kankina. Vienas britų kritikas rėkė – esame pratę prie visko, bet šitai jau per daug: „Iškabintos akys, uždusinti vaikai, užsmaugtos herojės, vakarienei patiekta lavoniena, iki tiesiosios žarnos sugrūstas žarsteklis galų gale yra žinomi ingredientai iš Šekspyro ar Jokūbo I laikų dramos.
Tačiau per 100 min. trunkančią kankynę „Apvalytieji“ atžagaria ranka visai užbomabarduoja jus nepadoriais kančios ir siaubo reginiais… Nuvalkiotas panelės Kane meilės kaip kančios, egzaltacijos ir pabėgimo vizijas be perstojo užlieja nemotyvuotos prievartos proveržiai“ (Nicholas de Jongh, The London Evening Standard)
Gal tai nebe teatras? Nes įvykiai scenoje, besąlygiškai liečia sėdinčius salėje. Ilgainiui supranti, kad viskas klostosi būtent taip – tarsi pati kliedėtum šitą tapatybės praradimo isteriją. Tarsi tau pjaustytų sausgysles. Iš lėto. Aišku, tai nenormalu. Ko gero, šis režisierius ligonis. Toks pat, kaip Larsas von Trieras, kuris mėgaujasi ištęsta aklosios Björk egzekucija (vis prisimenu savo mamą, kuri pasakojo, kad žiūrėdama finalinę „Šokėjos tamsoje“ sceną visaip save guodė, kad tai iš tikrųjų nevyksta).
Tačiau juk tai ritualas. Identitetą žudanti sistema, kuriai reikia pasiduoti, kai menininko sukonstruota mašinerija tave pajungia sau. Arba greičiau – kuri tave, beveik nesuvokiant, padaro savo dalimi. Viena po kita einančios scenos įsuka. Vis norisi pasisakyti – čia juk menas, o tikrovėje šie vyrukai normalūs žmonės. Tas Tinkeris spardo maišą, o ne žmogų. Anas jo meilužis pasikaria laikydamas virvę savo rankoje.
Rankų ir kojų irgi niekas nekapoja – tik paslepia jas už nugaros. Tačiau matomi faktai netenka prasmės. Panašiai kaip sapne, kai sapnuoji nesąmones ir supranti. Nepadeda. Vis vien pasitiki tuo, kas vyksta. Afišuojama butaforinė pusė nieko nekeičia. Veikia pats prievartos aktas, užmojis ar intencija. Nei tas, kuris daro, nei tas, kuriam padaryta. Svarbiausia, kad daroma.
Josse de Pauw „üBUNG“
Siužetas ir versija: šeši vaikai scenoje žiūri juodai baltą filmą, kuris rodomas ekrane už jų, ir jį „dubliuoja“. Filmo veikėjai – suaugusieji, o vaikai – tarsi jų miniatiūrinės kopijos, aprengtos identiškais drabužiais, kartojančios tuos pačius žodžius ir judesius.
Filmo garsas išjungtas. Matome nuostabioje viloje vykstantį vakarėlį, kurio pagrindinis akcentas – ištaiginga vakarienė. Susirinkę draugai mėgina linksmintis, tačiau vakaro atmosferoje justi kažkas nenatūralaus. Tam, kad prasidėtų kalbos, svečiai turi gerti. Jie tai daro be saiko, pažerdami aibę niekingų rūpesčių ir apgailėtinų emocijų.
Prarasta tapaybė II: Įmanoma nuliūsti, regint tai, kas vyksta, nors veiksmas stačiai juokingas. Nuliūsti dėl savęs. Elgesio schemos išmontuojamos, o tie solidūs personažai jų mažesniųjų kopijų šešėlyje tampa beformėmis lėlėmis – apgailėtinais mulkiais, kurie tauškia sentimentalius niekus ir žarstosi priegirtėmis emocijomis. Štai taip kopija pralenkia originalą. Pasalūniški mėgdžiotojai atrodo tikresni už savo mėgdžiojimo aukas. Kažkoks žaidimas veidrodžiais, kuriame nugali absoliutus atspindys. Dar viena tapatybės riba. Tapk kito kopija, ir įgysi tikrumą. Juk šie vaikai – trečiarūšio statuso.
Anie kine bent jau vaidina „tikrą pasaulį“, o jaunikliams tenka egzaltuotų šimpanziukų vaidmuo – jie atvaizdų pamaivos, kartoja pakartojimus. Tačiau galų gale, jie nugali. Nes neprisiima jokios tapatybės. Nežinome, kas jie. Bet kažkaip nepatogiai sužinome, kas mes.
Alvis Hermanis „Ilgas gyvenimas“
Siužetas: Pjesė kalba apie labai senų pensininkų vienos dienos gyvenimą viename iš Rygos komunalinių butų. Scenoje – savotiškas realybės šou, apie kurį latvių režisierius sako štai ką: „Sykį buvęs Latvijos premjeras man prasitarė, kad viena iš pereinamojo laikotarpio į kapitalizmą sąlygų, kurią iškėlė tarptautinės ekonominės institucijos (stebėjusios Rytų Europos ekonomikos pasikeitimus), numatė, jog neturtingos šalys turi paaukoti senyvo amžiaus žmones ir pinigus išleisti investicijoms, o ne pensijoms.
Tad visi mano tėvų amžiaus žmonės tapo atstumtaisiais. Visuomenė išties izoliavo šiuos žmones, padarydama juos antropologinio eksperimento, kuris priminė realybės šou, dalimi. Tokio šou taisyklės vis dar nenustatytos, tad neaišku, kas iš tikrųjų taps laimėtoju – tas, kuris mirs pirmas, ar tas, kuris išliks paskutinis. Mūsų pjesė suteikia unikalią galimybę tapti šio „zoologijos sodo“ liudytojais“.
Prarasta tapatybė III: Jie čia gyvena sutankitomis sąlygomis. Sako, Alvis Hermanis mėnesių mėnesiais treniravo jaunus aktorius, kad jie taptų seniais, nagrinėjo senų žmonių kūno kalbą, judesius bei elgesį, sekė jais iki mažiausių smulkmenų. Šie aktoriai grįžo prie teatro pagrindų – pažodžio tikrovės mėgdžiojimo. Jie primena cirko artistus, atliekančius triuką ir tuo pat metu rodančius, kaip jis vykdomas.
Du dalykai pribloškia. Pirma: negali patikėti, kad šie žmonės iš tikro ne tokie seni. Neaišku, kur išgaravo jų jaunystė. Antra: tyla. Tiksliau tyla, tyla, tyla. Maža to, kad ji spengia. Mažne dvi valandas lauki, kol ją sukrės koks nors garsas. Atrodo, tuoj tuoj – kaip lūkestis pagaliau pasiekti orgazmą po besaikio mylėjimosi.
Bet galutinis išsipildymas lieka transcendentiškai nebylus. Tylos nerėžia garsas. Makrokosmo procesai mikroskopiniais žingsniais. Budistinis OM. Atrodo, tuoj kalbėti imsi pats. Ką ten kalbėti – imsi šaukti. „Išsivaduokite“. Jų lėtapėdiška mechanika yra Warlikowskio prievartos opozicija. Baugščiai pasižiūri į kaimyną, ar dar nepradėjo raukšlėtis…
Komentarai