Vilniaus dokumentinių filmų festivalis@ Skalvija

Silpnatvės ir rudeninio išsekimo apogėjuje, nepritekliaus šalčio ir tamsos metu, kino centras “Skalvija” pirmą kartą pasiūlė mums Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Pasiūlė pažvelgti į sudaužytus žmonių likimus, pademonstruoti jų portretus ir šio meto epizodus.

Programa buvo begalo plati – beveik trys dešimtys filmų iš dešimties šalių, kelios premjeros, Roberto Verbos, INTI FILMS studijos retrospektyvos, Amsterdamo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio programa “euorope.doc”.

Žinoma fiziškai visko aprėbti paliegusiai Lolai buvo neįmanoma, todėl lankiausi tik tuose, kurie yra jėga, taip pat jėgelė, bei žiurėjau ir tuos kurie yra nejėga. Publikos paprastai irgi būdavo negausiai. Demonstracijų laikas buvo truputį absurdiškas. Viskas prasidėdavo pirmą valandą dienos. Ir, kaip taisyklė, tuomet rodydavo geriausius filmus.

Nors man asmeniškai laikas buvo palankus, nes galėdavau ištiesti savo dailų kūnelį be baimės, kad jį salės tamsoje sutraiškys neapsikentęs kino megėjas skubantis į bufetą, o čia jo lauks nesusipratimas. “Skalvijos” administracija uždraudė prekiauti alkoholiu, taip sugriaudama ilgametes tradicijas, kuomet senoji Mikučių Mikutėnų, operatorių ir aktorių karta išlenkdavo burnelę, sušyldidavo sielą, pabendraudavo. Atilsį rasdavo ir pakeleivis. Geri buvo laikai.

Tai ir įrodė, amžiną atilsį jam, Verba. Poetų gildijos tuomet nešdavo šviesą, vienydavo mus. Sukosi dvasingi vėjo malūno sparnai. Kopdavome laimės žiburį aplankyti, dainas dainuodavome. Baltušis mylėjo Simonaitytę, o ta visus likusius. O ką jau kalbėti apie Čiurlinio seseris, po kurių langais rinkdavosi minios, paklausyti kalbų, muzikos…. Echh.

Kita aktuali šių laikų Europos tema –pabėgėliai. “Nematomieji”, “Britanija” – tokie festivalyje dalyvavusių filmų pavadinimai. Plūsta mūsų broliai iš šiltų kraštų prašyti šilumos pas mus. Tiesa, ne pas mus, bet pas vakarų ponus – užtai įvairiausiais būdais. Tarkim iš Afrikos per viduržemio jūrą plaukia apsijuosę tusčiais plastmasiniais buteliais, arba tiesiog per Lamanšą darda po furos priekaba. O juos sodina, numeruoja, aprengia, valgidina, deportuoja. Tiesa yra ir prasisukusių. Kaip antai transvestitas iš Ekvadoro. Pasistatė sau palpinę prie judraus Paryžiaus priemesčio kelio, stabdo sau mašinas ir tiesiai su šoferiu į palapinę mylėtis.

Toliau matome Gruziją. Filmas “… ir visos šalies elektrifikacija”. Kai Dievas dalino žemes, gruzinai gėrė vyną. Visi gavo, o jie ne. Pagailo Marijai jų ir atidavė ji savąsias. Gyvena jie dabar šventoj žemėj tarp kalnų ir vynuogynų, sumanūs ir draugiški. Tik va bėda, elektros neturi. Atvyko jiems padėti amerikiečiai, nupirko AES Telavi, sutvarkė. Elektra atsirado. O tada ir prasidėjo. Nežinojo svetimšaliai šios šalies papročių – gruzinai nemoka už elektrą! Taip kapitalistai surinkę per metus vos 10 % mokesčių ją vėl atjungė, o tada neramumai, mitingai. Taip ir dingsta ir vėl atsiranda elektra šventoj kalnų žemėj.

Premjera ir festivalio uždarimas! Furšetas ir nemokama taurelė! Tik prieš tai reikėjo atkentėti Valdo Navasaičio bei Mariaus Ivaškevičiaus “Dviese ant tilto”. Kentėjau, nes didesnią ekrano dalį užėmė kolona ir kultūros mylėtojų galvos, šį kartą jų buvo gausu. Tikriausiai suuodė, kad nemokamai įpils. Tikėjausi filmo apie Vilniaus istoriją, bet buvo apie seksualines mažumas. Apie tas nekaltas darbinikų skulptūras stovinčias ant žaliojo tilto.

Pabaiga. Ir minia puola prie įėjimo ir čia man kilo didžiulis pavojus būti sutraiškytai. Todėl saugumo sumetimais išėjau pro lauko duris ir patraukiau link namų žiurėti Panoramos.