Andrius Mamontovas @ Forum Palace

Lola Madrid yra visai mažutė, o kadaise išvis buvo vaikas. Bet jau tada ji ekstaziškai sukosi muzikinio gyvenimo orbitoje. Klausėsi nacionalinės ir internacionalinės muzikos įrašų. Pirkosi kasetes ir plokšteles, šventai jas saugojo. Vėliau – sutrindavo, sutepdavo, subraižydavo. Ant antikvarinio buto sienų lipdė scenos žvaigždžių atvaizdus. Vakarais prie žvakių prieš juos masturbavosi. Aistringai bučiavosi laužo šviesoje Vingio parke.

Tačiau tautinės populiariosios kultūros klestėjimo metas netikėtai baigėsi. Lietuvoje prasidėjo muzikinio mentaliteto krizė, o Lola puolė gelbėti savo jaunos sielos ir pasinėrė į studijas švento Kalmaro universitete. Galvoje suūžė intelektualiniai rūpesčiai, jaunų dienų aistros aprimo, bet galutinai neišblėso. Tūnojo giliausiame sielos kamputyje ir laukė, kada nuo menkiausios kibirkštėlės galės ir vėlei įsiplieksti.

Ir štai jis priešais. JIS. Simbolis. ANDRIUS MAMONTOVAS. Iškentęs žvarbius ledynmečio vėjus. Nepalaužtas sunkaus gyvenimo scenoje ir užkulisiuose. Iki galo nešęs nūdienos teatro aktoriaus kryžių. Daug metų mitęs vien popkultūrine duona su ašakomis. Gėręs iš žurnaliūgų niekšiškai siūlomų cikūtos taurių. Ką čia pridursi – šventas žmogus, šįvakar lydimas minios palydovų.

Už A.M. nugaros sukasi DVD formato vaizdų kaleidoskopas – nueito gyvenimo kelio brangus dokumentas. Tai – spaudos konferencija, į kurią netikėtai įgriūva Lola Madrid ant kulniukų. Šiandien ji – smulkaus sudėjimo brandi moteris. Užtat aplink – vien žurnalistai jaunais veidais. Nieko gero iš jų nelauk, – taria sau Lola. Taip ir yra – iš jų burnyčių sklinda tik apykvailiai klausimai: ar nebijojai, Andriau, skristi oro balionu? Argi tai klausimas, tinkantis užsigrūdinusiam išminčiui?

Lola įsistebeilija į DVD vaizdus. Reikia prisipažinti, jos tyko nusivylimas. Priešais – kažkokie turistiniai lėkšti paveikslėliai, o ne spalvingi dievaičio abrozdėliai, sukurti režisūros meistrų rankų. Įdomu būtų išgirsti kokią nors autoritetingą nuomonę ir sulaukti pvz., E. Janso gipsinės rankos smūgio. Neiškentusi Lola teiraujasi, ar nebus šioji laikmena įdomi ir vertinga nebent tik visiškai nuovokos netekusiems fanams, o bent kiek blaivesnio proto žinovai bus karčiai nuvilti. A.M. kukliai muša nuoširdumo korta: mes juk norėjome tiesiog dosniai pasidalinti tuo, ką turime.

Ką gi, dėkui ir už tai. Metas skubėti į salę, o ir pavydelninkės žurnalistės konkurentės jau žaibuoja akimis. Forumo palociuose laukia išstatyti staliukai. Lola vis dar apimta estetinio pasipiktinimo įkarščio, tad nė vienas aplinkinis nedrįsta prisėsti greta. O staliukas nemažas, ir šampano butelis iš kibiriuko kyšo. Tai didelė paguoda, nes aplink – bejausmė minia. Peraugę A. M. fanai ir jų vaikai, pradėti pagal ansamblio FOJĖ melodijas.

Koncertas prasideda. Scenos dekoracijos – dar vienas smūgis estetams. „Zorazinė“ liustra, angelo sparnai ir – o siaube – karvių kailiukai. Tokiame štai mėsėdiškam fone ir pasirodo A. M. su new wave stiliaus muzikantų komplektu. O tai teikia šiokių tokių vilčių. Ir štai – užgroja nuostabūs naujabanginiai klavišėliai, suskamba melancholijos prisisunkusios dainos, virpa švelnios nostalgijos bangelės. Tačiau peraugėliai vis dar bejausmiai, jiems, matyt, reikia, kad „pavarytų kaip reikiant“, duotų senų šlagerių bei hitų. A.M. tai žino ir dosniai ima šias gėrybes dalinti. Tada minia jau įsisiautėja kaip reikiant, nutraukdama tokią trumpą ir tykią Lolos euforiją…

Bet mūsų dar laukia bisai. Trys, kaip ir priklauso. Nors tarp antro ir trečio kyla mažas nesusipratimas: profanai neišmanėliai puola veržtis prie savo nudrengtų drapanų į drabužinę, pamiršę visas etiketo taisykles ir elementarų padorumą. Bijodama, kad barbarų antplūdis vėl atsikartos, Lola leidžia sau išeiti skambant finalinei giesmei. Ji gerai žino – šiąnakt jai sapnuosis ne taurus A.M. profilis, bet košmarai apie niekaip neatrandamą išėjimą iš „Forum Palace“ monstriško labirinto.