7-oji prancūzų trumpametražių filmų naktis @ kino teatras “Lietuva”, Vilnius

Tiesą pasakius, senokai mačiau kino teatro “Lietuva” salę tokią pilną. Pamačiusi tiek daug žmonių (iš tiesų salėje liko vos kelios laisvos vietos) šeštadienį (penktadienio nakčiai visi bilietai buvo parduoti), prisiminiau, kokie smagūs “Lietuvoje” būdavo “Kino pavasariai”.

Papasakoti apie naktį rodytus filmukus sudėtingiau nei apie pačią trumpametražių filmų naktį. Vos užgesus šviesoms pasigirsta malonus (šįkart tikrai!) butelaičių žlegėjimas ir iš krepšelių traukiamų pakelių su įvairiais skanėstais šiugždėjimas. Hm…

Visa salė nusiteikusi smagiai praleisti naktį ir nė nepanašu, kad kas nors ruoštųsi išeiti pasibaigus pirmajai trumpametražių filmų programos daliai (prieš prasidedant filmų peržiūrai esame informuojami, kad viskas baigsis apie 7 valandą ryte). 8 valandos geros nuotaikos – neblogai!

Pirmoji dalis prabėga labai greitai. Tikrai. Net neįtikėtina. Per 3 valandas – 20 trumpų filmukų. Iš tų dvidešimties kokius 4 išmesčiau, dar kokie 4 visiškai “neužkabino”, bet buvo ir tokių, kad, rodės, išvirsi iš padų. Apie įsimylėjusios merginos, ką tik nužudžiusios savo neištikimą draugužį, išpažintį skalbykloje… policininkui.

Apie tėtį, savaitgalį pasiėmusį sūnų iš savo buvusios žmonos ir bandantį jam įrodyti, kad esąs dar ne visiškas kelmas ir galįs suvilioti bet kurią moterį gatvėje. Apie vaikus arabus, naktį paslapčia pabėgusius iš namų ir kartu su krikščionimis švenčiančius Kalėdas. Kai grįžusius vėlai naktį, juos “pričiumpa” tėvai, šie pasisako kur buvę, aišku, gauna velnių ir priduria: “Bet batus eidami į bažnyčią mes nusiavėm…” Apie senuką Viktorą Happy (H-a-p-p-y), lankantį vienišas močiutes ir jas merginantį. Apie piratų laivą (šitas animacinis), kuriame viskas sukasi ratu. Ratu sukasi žuvų akys ir uodegos aplink kūną. Ratu sukasi visas gyvenimas laive. Ir dar daug apie ką. Labai smagu.

Vakaro rengėjams neturiu jokių priekaištų. Tikrai. Ir dar. Prancūzijos ambasadoje dirba labai malonūs žmonės. Kartą paskambinau tenai šiokiais tokiais reikalais ir susidūriau su tokiu mandagumu, kad apstulbau. Niekas gyvenime “telefonu” aplink mane taip “nešokinėjo”.

Aišku, kai kurie “Lietuvoje” tąnakt sutikti mano pažįstami sakė, kad filmai smagiai žiūrėtųsi ir dieną ar bent šiek tiek anksčiau vakare, mat tuomet nereikėtų praparpti visos ateinančios dienos.

Ir nors antrojoje filmų peržiūros dalyje liko perpus mažiau žmonių, renginio laiko klausimu neturiu tvirtos nuomonės: smagiai praleidus savaitgalį, ilgėliau pamiegojus penktadienį ar šeštadienį, nebaisi jokia naktis. Net ir ta, kuri baigiasi 7 valandą ryto. O ypač, kai ji baigiasi kvapniomis prancūziškomis bandelėmis ir smagiu nuovargiu.

Antra dalis prasideda labai mielu filmuku “Manjanas”. Jis apie šunį, kuris ilgus metus bandė padėti užstrigusiam savo šeimininkui. Šuo kelerius metus sekiojo vieną žmogų, kuriam norėjo atiduoti savo užstrigusio šeimininko rašytą laišką, kuriame šis prašo pagalbos. Deja, tam persekiojamajam šuns nereikėjo ir jis nekreipė į jį dėmesio. Ir tik po kelerių metų nuo šuns pasaitėlio buvo nukabintas ir perskaitytas laiškas. Tuomet naujasis šuns šeimininkas surado namą, kurio rūsyje buvo užstrigęs gyvulėlio ex-šeimininkas. Aišku, jis jau buvo miręs. Įėjęs į rūsį, šuo atsigulė prie mirusio šeimininko skeleto ir pats numirė. Tipo ištikimas iki galo + vis tiek išpildytas prašymas išgelbėti (bent jau rasti tą “strigeną” rūsy).

“Pernelyg mažas mažasis princas”. Pieštas filmukas. Apvalus Žemės rutulys: vienoj ašy namelis, kuriam gyvena princas, o kitam – iš jo tualeto išeinantis vamzdis. Kiekvieną rytą pateka Saulė, bet ji būna apš.kta (na, tipo purvina). O pasirodo, kad vakare, kai Princas nueina į tualetą ir nuleidžia vandenį, Saulė, besisukdama aplink Žemę (šiuo atveju taip), kaip tik prieš pat patekėdama sukasi pro tą zoną, kur yra Princo tualeto išmetamasis vamzdis.

Princas kas rytą labai išsigąsta, kad Saulė tokia nešvari ir ją visaip valo, tik nesupranta, jog pakeitus ėjimo į tualetą laiką, Saulė visada būtų švari. Ir tik filmuko pabaigoje paaiškėja, kad Saulę “išpurvina” Princo tualeto išmetamasis (nuleidžiamasis – ?) vamzdis. Ryškios spalvos. Mažai detalių. Viskas sutelkta į pagrindinius dalykus: Princas, Saulė, valymas (bandymas pasiekti Saulę statant kėdes, stalus ir t. t. vieną ant kito; aštria šluota subraižytas Saulės paviršius ir taip toliau).

“Nesusišnekėjimas”. Irgi super. Mieste sprogsta dvi bombos, kurios buvo paslėptos šiukšlių dėžėse. Toks įvadas. Paskui rodo tokį šiek tiek rytietiškų (islamiškų) bruožų jaunuolį, kuris žaidžia kompiuterinį žaidimą (kompiuteriukas kaip teteris, bet žaidimas jame panašus į “Mario”, jei dar kas atsimenat tokį legendinį). Žodžiu, žaidžia žaidžia ir jam niekaip neišeina pereiti kažkokį kambarį. Tada (pasirodo, yra tokių įmonių, kurios teikia telefoninę paslaugą: paskambini ir tau aiškina, kaip žaist, kur kokie lobiai paslėpti ir t. t.) tas vaikinukas nulekia prie artimiausios telefono būdelės, ir paskambina į tą firmą. Atsiliepia tokia damytė. Na, ne damytė, bet jai apie 20-25 m. Atrodo jinai paprastai: džinsai ir maikutė kažkokia, į uodegytę susegti plaukai). Jie tenai ilgai žaidžia. Ji pasakinėja, o jis toj būdelej persilenkęs žaidžia. Tada pradeda gesinėt toj būdelėj šviesa ir baiginėtis monetos, kad galėtum vis įmest ir toliau kalbėt. Jis ima prašyti, kad ji užsirašytų telefono numerį ir jam perskambintų. Kai visai užgęsta šviesa, tas vaikinas išsitraukia žiebtuvėlį ir bando taip pasišviesti, bet nepastebimai užsidega kažkoks plakatas šalia jo. Tada atvaro mentai ir jį suima, nes atrodo įtartinai + stovi degančioj būdelėj ir tranko ragelį, nes pasibaigė babkės ir jis tiksliai nežino, ar ji jam perskambins ir pasakys, kur yra paslėpta kažkokia stebuklinga knyga, kuri padėtų pereiti kambarį. Žodžiu, mentai suima, nes jis atrodo pavojingas visuomenei + arabiškų bruožų (tai jau iškart įtartinas). O tas žaidimas pilnas tokių detalių kaip šventosios bombos, šventosios knygos ir t. t. Taigi laiko mentai jį suėmę, užlaužę rankas, ta būdelė dega ir staiga pasigirsta skambutis. Mentas pakelia, o tenai: “Tau pavyks! Išdėliok bombas ir lauk. Nieko nebijok, tikėk šventąja knyga. Nusiramink, tau tai tikrai pavyks!” :]

“Koridorius”. Senukų šeima yra padavusi į laikraštį skelbimą: “Ne parduodame, bet dovanojame jums savo namą. Tereikia jį laimėti.” Atsiranda vienas vyras (apie 30-40 m.), kuris susidomi senukų pasiūlymu. Senelė laukia pirmam aukšte, diedukas – antram. Ji įleidžia tą susidomėjusįjį į tokį koridorių ir sako: “Lipk pas vyrą, jis viską paaiškins”. Paisruošęs laimėti namą vyras įeina į koridorių, o ten etapais sužymėtas kelias iki antro aukšto pas dieduką. Berods, tų etapų yra 7. Tenai siaubiakas toks mini. Visokie išbandymai. Daug kraujo, kritimai ant šakučių, pritrenkimai sunkiais daiktais, baisiai nupjauta ausis ir t. t. Visas kruvinas ir vos gyvas tas vyras pereina koridorių ir laimi butą. Rodo, kaip pasirašomi dokumentai. Bet išeidamas pro duris tas vyras nugarma ar į rūsį (sukeistos durys), ar nukrinta iš kažkurio aukšto žemyn. Tada vėl viskas iš pradžių: telefono skambutis, skambina susidomėjęs vyras, o močiutė ir vėl aiškina, kad reikia atvykti ir laimėti tą namą. Žiaurus. Pats žiauriausias iš visų, kuriuos rodė. Tikras mini siaubiakas.