Armėnų kino vakaras @ Skalvija

Štai mes ir vėl sugrįžtame į „Skalviją“. Čia klesti skurdi prabanga ir kukli kino kultūra. Čia mūsų laukia susidėvėjusios juostos ir trūkinėjantis garsas. Čia mūsų laukia.

Šį vakarą mūsų laukia ne tik mielas aptarnaujantis personalas, bet ir svetingi armėnai, minintys Sergejaus Paradžanovo aštuoniasdešimtmetį. Aš irgi noriu švęsti mirusio režisieriaus gimtadienį. Aplink mane siaučia prieškalėdinės karštligės krečiamų pseudokrikščioniškų konsumerių gaujos. Kino teatro salėje tūno iš paskutinių jėgų frontą tebelaikanti intelligentsia. O ekrane gieda nekaltų aukų minia, ir šį vakarą renkuosi būti su ja. Graudūs giedojimai ir Kaukazo liūdesys skandina mano ir taip jau varganą dūšelę. Klusnių avelių kaimenes gena į šventoves, vyksta stilizuoti šventi namų ūkio darbai, amžino skausmo išbalintais veidais šoka įsimylėjėliai. Tai – „Granato spalva“, stambiausias Paradžanovo kūrybinio palikimo brangakmenis. Dabar nublukęs, o kadaise švietęs stipriau už visą šių dienų glamūrą.

Kodėl manęs nevaro iš proto šitas poetinis kinas, kuriame per kraštus liejasi pakylėtumas ir kaip iš gausybės rago byra simboliai? Nes tai, ką matau, yra išgryninti vaizdai, suteikiantys iliuziją, kad grožis egzistuoja ne vien tobulame reklaminiame paveikslėlyje. Ir aš atleidžiu S. P. už jo platų mostą, už jo perdėtą dvasios šviesybę. Ir prisipažįstu klydusi tą dieną, kai išsižadėjau poetinio kino puošmenų. Nes dabar paprasčiausiai negaliu nuneigti „Granato spalvos“ kinematografinės kokybės. Kad ir kaip norėčiau tai padaryti dėl savo įgimto niekšiškumo bei sociokultūrinės situacijos nulemto cinizmo.

Gal nujausdami mano slaptą atgailą, o gal tiesiog iš didelės širdies armėnų diasporos atstovai po seanso mūsų laukia su tokios pat puikios kokybės vaišėmis. Lavašas, vynas, basturma sustiprina paliegusius kultūrininkus, o ir Lolai Madrid suteikia kalnietiškos stiprybės.