Brodvėjus Star 2005

Jei būtume kiniečiai, gyventume geriau. Mums nerūpėtų, kad Panevėžys greit taps naujuoju Lietuvos Didžiasaliu, nes kineskopų pagamintume daugiau, nei turime dviračių. Parduotuvės būtų pilnos prekių beveiknachalia, o lipdukas “Made in China” keltų tik patriotinius jausmus. Šuns auginimas teiktų nesibaigiančią laimę, nes laikai, kai jis buvo laikomas buržuazinio dekadanso simboliu, būtų praeity. Ir naujieji atkeliautų žiemos pabaigoj, todėl nesibaigiantis pastarojo meto įvertinimų, apdovanojimų ir kitokių eurovizijų maratonas nekeltų jokios nuostabos. Gal ir nekelia. Na, mes ir ne kiniečiai. Atsimerkim.

Praėjęs savaitgalis, prarūgusio alaus tvaiku šimtui dienų įsigėręs į valstybinių švietimo įstaigų sienas, išsiskyrė savo persunkta raudonai plastmasine ir pigia romantika, kuri vidutiniškai kainavo dešimt litų. Už tiek galėjai su savo antrąja dusti prarūkytam klube ir džiaugtis nesibaigiančiais prizais, nuliniu kondicionavimu, siurprizais, prasrutusiais tūlikais, švelniais apsikabinimais ir apsauginių grabaliojimu. Arba ne už dešimt. Arba ne su antrąja. Arba ne su savo.

Tačiau buvo, kur ir už dešimt galėjai pasijusti, lyg Valentinas tebūtų keistas ir sunkiai ištariamas vardas, o žodžiui “myliu” bei gražesnių triūsikų padovanojimui kalendoriaus nereiktų. Savaitgalį “Brodvėjus” baigė savo astrologinius tyrinėjimus ir spjovė visai Molėtų observatorijai ir pačiam Gunarui Kakarui į veidą. Šeštadienį, po mėnesį trukusio “Brodvėjus Star” konkurso, buvo vainikuotos galbūt būsimosios Lietuvos muzikinės padangės žvaigždės.

Padavėjų – daugiau nei žiūrovų

Visuotinis atšilimas, į temstančias savaitgalio gatves išviliojęs pusgirtį besilinksminančiųjų eskadroną, nežiemiškai pagyvino miestą ir ėdė avalynę. Renginių perteklius visiškai bukino racionalią galimybę rinktis, todėl daugelis tiesiog piligrimiškai klajojo po barus, ieškodami, kur čia pradėt arba prisibaigt.

Tačiau siaurutė Mėsinių gatvelė buvo tyli. Nutraukusi bet kokius santykius su Vokiečių podiumu ir kategoriškai atsiribojusi nuo likusio miesto šurmulio, ji stingo ryškioje šviesoje. Prie “Brodvėjaus” neįprastai dvelkė ramybe. Niekas neplūdo apsauginių ir angliškai nemelavo lietuvaitėms apie jų grožį. Mobilus rodė tris po aštuonių ir, kaip teigė plakatas, renginys jau buvo prasidėjęs.

Tačiau viduj dar tik ruošėsi. Pusiau sausakimšas klubas skendo šurmuly, o jaunas susirinkusiųjų amžius ir mergaitiškai ilgi vaikinų plaukai rodė, jog vakaras bus visai nebrodvėjiškas. Stalelių laisvų jau nebebuvo, todėl teko trintis į sienas ir sėdinčiųjų nugaras, bandant nors šiek tiek suteikti laisvės judėjimui.

Netrukus scenoje pasirodė bičas, kuriam buvo kokie dvidešimt du, ir oficialia intonacija paskelbė renginio pradžią, pristatė finalo dalyvius bei komisiją, vadovaujamą Aro Vėberio. Pirmininkas su chebra sėdėjo balkone, o likusi žiuri dalis, kurią sudarė viena vieno laikraščio priedo redaktorė, apačioj. Matyt, nebeliko vietos.

Nors reklama bandė įrodyt, jog dalyvaus trylika grupių, vakaro vedėjas teišvardino dešimt keistų pavadinimų, kurie, lydimi delnų pliaukšėjimo, man nesakė nieko, tačiau likusiems reiškė viską. Pasidarė aišku, jog be konkursantų, jų draugų, draugų draugų, tėvelių, komisijos pirmininko, kuris su chebra sėdėjo balkone, ir redaktorės, kuri sėdėjo apačioj, klube liko tik padavėjai.

Konteksto nebuvimas irgi yra kontekstas

Šalia scenos neramiai muistėsi ir spaudėsi būrys vidutiniškai dvidešimtmečių. Vedėjas paskelbė, jog netrukus pasirodys pirmieji finalo dalyviai ir visa kleganti žiūrovų masė netikėtai užtvindė neaukštą medinę pakylą. Finalą pradėjo SOUNDS IN G.

Puslankiu sustojusi maždaug dvidešimties merginų ir vaikinų brigada netrukus darniai lingavo į šalis ir sinchroniškai judino lūpas. “Brodvėjus” paniro į sakralinę gospel harmoniją bei pavirto mažyte emigrantų bažnytėle. Mergina dryžuota palaidine trypčiojo priekyje, energingai mosikavo rankomis ir rodė ženklus, panašius į krepšinio teisėjų gestikuliacijas. Paraudę vokalistų veidai tolino bet kokius ryšius su juoduoju žemynu ir tada pagalvojau, kaip šis dieviškas “Jesus is loving you” Televizoriuje skambėtų kartu su “Ša la la, tau aš dainuoju”.

Vedėjas dar renginio pradžioje pasakė, jog kiekviena grupė atliks po du kūrinius. Finalo anonso teigimu, tai turėjo užtrukti dvidešimt minučių, tačiau SOUND IN G tesugaišo maždaug vienuolika.

Po jų scenoje pasirodė keturi vyrukai. Vienas nekantriai mindė fūzą, antras suko būgno lėkštę, o cypiantį mikrofonų fonavimą netrukus pakeitė vedėjas. CARAMEL MEMBERS. Ovacijos ir pirmi sunkesni akordai pristatė antruosius dalyvius, kurių baltus marškinėlius puošė “Sweety”, “Honey”, “Candy” ir vienas juodas švarkas. Frontman pažadėjo dozę tikro roko ir daugiau nebešnekėjo. Pradėjo groti. Vėliau uždainavo ir pažadai, elektra pjaustydami “Brodvėjų”, ėmė pildytis. Skambėjo visai nejaunai ir atrodė, jog scenoje tvirtai stovi kažkada jau vykusio konkurso nugalėtojai. Arba šiaip svečiai. Dalinantys karamelinius roko saldainius, kurios publika laižė labai saldžiai ir godžiai.

Dvi dainos ir klūpantis frontmenas. Taip baigėsi antrųjų dalyvių pasirodymas, užleidęs vietą LEMPAI.

Gospel, rock, funk. Konteksto nebuvimą teisino vienintelis organizatorių reikalavimas – groti gyvai. “Vis geriau nei kokia ten Džordana” – nesigilindama patikino Padavėja ir bandė lipti laiptais. Sekiau iš paskos, bet kojos kliuvo už sėdinčiųjų. Renginys tingiai ėmė ristis laikrodžiu, todėl nerasdamas vietos nerangiai bandžiau brautis pro susirinkusiuosius. Kompaniją palaikė Nuobodulys, kuris alaus negėrė, todėl bokalą teko tampytis vienam.

Scenoje LEMPĄ keitė MADE IN APRIL, MONKEY BUSINESS ir kiti nesuprantami pavadinimai. ARBATA turėjo armoniką, todėl penkiolikai minučių “Brodvėjuje” buvo vestuvės. Įsiaudrinusi publika net nepastebėjo Jono Baltoko, kuris gitara grojo tyliau už šnekančius žiūrovus. “Rūpužės gražios, bet vaikai dar gražesni” – deklamuodamas dainavo atlikėjas ir naivios renginio konteksto paieškos buvo palaidotos amžiams.

Tarpais atrodė, jog nugalėtojai jau būtų paskelbti renginio pradžioj. Entuziazmo ir profesionalumo stoką vieni kompensavo šokėja, kurios trumpa suknelė ir prisegamos kojinės bandė intriguoti publiką, tačiau tai panašėjo į striptizišką marazmą, nerangiais judesiais besiglaustantį aplink atlikėjus. Kitų nepatyrimas slėpėsi po NIRVANA ir CRANBERRIES akordais. Blyškiam danguj žvaigždės spindėjo vienodai.

Nuobodulį sugriaužė žiurkėnai

Jei ne Nuobodulys, kartu ramstęs sienas, nugalėtojų taip ir nebebūčiau išgirdęs. Vedėjęs pristatinėjo dalyvius, kurių pavadinimai ir toliau buvo negirdėti. Bet tada į sceną užlipo ROCK HAMSTERS. Nuobodulį palikau vieną.

Du maži berniukai jungėsi gitaras, kurios pastatytos būtų už juos aukštesnės. Trečias sėdėjo prie būgnų ir, išnaudodamas pauzę, pradėjo savo solo. Nebesupratau, kas daros. Trykštanti energija daužė lėkštes ir renginys netikėtai atgijo. Kaip ir spėjusi priblėsti publika. Grojimas transformavosi į totalų klausytojų katarsį, kuris šoko ir klykė iš pasitenkinimo. Jaunutis frontmenas, braukydamas stygas kartojo “noriu, noriu motociklo, jau daugiau nebegaliu”, o vėliau dainavo “nusibodo man gyventi, teks iššokti man pro langą, gal geriau jau būtų pasikarti, bet kas iš viso to. Geriau jau nusišauti.” Po to buvo pragrojimas ir daina baigėsi žodžiais “bestuburiai narkomanai, apsikarstę kaip čigonai, kalės vaikai, šikniai”. Sugroję dvi dainas, ROCK HAMSTERS nesitraukė. Publika toliau kraustėsi iš proto ir plojo, todėl buvo sugrota dar viena trumpa dainelė. Dvi paskutinės grupės koncertavo salėje tebeaidint “va čia tai buvo geras”.

Vėliau jaunieji rokeriai prisipažino, jog grupės lyderis Gražvydas – keturiolikos. Būgnininkas Karolis vienuolikos, o bosistui Viliui – dvylika. Dar papasakojo, jog “MOKINUKĖS yra lieva”. Net negražios. ROCK HAMSTERS svajonių moteris būtų “geros figūros ir didžiulės krūtinės apimties”. Jei turės pinigų, po penkerių metų dainuos angliškai. Keiksis irgi. Scenoje uždegs būgnininką ir gitarą sudaužys į kolonėles. Alaus negers, nes “po to vaikštai pachmelnas”.

Po keturių valandų gyvo gospel, rock, ska, funk, dainuojamosios poezijos ir ROCK HAMSTERS mūšio scenoje pasirodė bičas, kuriam buvo kokie dvidešimt du, ir oficialia intonacija paskelbė renginio pabaigą. “Brodvėjus” kimšosi nauja lankytojų pamaina ir vietos pasidarė dar mažiau. Geriausiais tapo CARAMEL MEMBERS, o publikos simpatijos atiteko ROCK HAMSTERS.

Tačiau nugalėtojų paskelbimas nesulaukė didelio entuziazmo. Į “Brodvėjų” jau rinkosi anglai ir kiti italai, kurie nekantriai žvilgčiojo į sceną ir laukė savo ENRIQUE IGLESIAS. Didžėjus buvo supratingas. Kaip ir merginos, kurios stengėsi būti labai gražios. Todėl ilgai puošėsi, o šokdamos glaudėsi viena prie kitos. Prie baro niekas nebešnekėjo lietuviškai. Merginom tai labai patiko, todėl jos stengėsi būti dar gražesnės.
“Brodvėjaus” žvaigždės jom nerūpėjo.

Straipsniui iliustruoti panaudotos Astridos Švedienės ir Karolinos nuotraukos