ŽALVARINIS @ Bix

…Ką aš galėjau iki to lemtingojo ketvirtadienio vakaro pasakyti apie ŽALVARINĮ? Kad groja folkroką?.. Na, taip. Buvau girdėjusi. Kalbant. Dar buvau girdėjusi iškraipytą „Alaus dainos“ versiją, kurią plėšdavo įvairios kompanijos įvairiose alkostadijose. Ir viskas. Na, dar tai, jog grupės būgnininkas įsigijo naują instrumentą. Gandai, kaip žinia, greitai sklinda.

Taigi, nesuklysiu teigdama, kad į koncertą „Bix“ bare atvedė daugiau sportinis interesas. Tik įžengus pro duris, kovinė dvasia priblėso,apsaugininkui atėmus septynis litus ir už tai pasiūlius špygą taukuotą vietoj ankstesniojo ketvirtadieninio bokalo alaus už įėjimo kainą…

Suraukusi snukelį įsitrinu kampan ir smilkau paskutiniąją cigaretę. „Bix“ sparčiai pildo desantas iš „Apuoko“. Odinių striukių ir ilgų „harų“ miške išžvejoju pagaliau apsireiškusią draugę, rimtą ŽALVARINIO gerbėją. Liepusi man apsiraminti ir mėgautis, įbruka į rankas bokalą. Duoda cigaretę. Suprantu ją paaukojus paskutiniuosius savo dešimt litų, idant nepasiplaučiau neprasidėjus veiksmui. Na, vėliau, patikėkit, atglėbesčiavau ją už tai.

Action. Energingai startuoja puikiai susigroję bosinė gitara ir mušamieji, padėdami pagrindą aiškiai ritminei gitarai, savo ruožtu, sukuriančiai erdvę solinei. „Metalovi“ soliakai ir tarp jų įsipinantys tai du, tai trys merginų vokalai, kuria keistą, iki šiol nepatirtą, atmosferą. Kai kurie gabalai dainuojami sutartinės principu, instrumentalui tuo tarpu vožiant galingą roką. „Oi, chebra“, pamanau. „Gal jei Vytautas Didysis būtų pamėginęs tokį stiliuką per savo tūsus, tai nebūtų ir nuo arklio mirtinai nusivožęs…“

Mano drastiškas mintis, įtakotas gan smarkaus energinio užtaiso, sklindančio nuo scenos, keičia melancholiškas atsipalaidavimas,- skamba lyriška baladė. Vokalisčių balsai puikūs. Gerai, jog dainuoja merginos,- vyriškas vokalas nesugebėtų taip „diplomatiškai“ sušvelninti šaižių gitarų, griaudėjančių būgnų. Tarp kitko, mušamieji žaidė įvairiais stiliais: rokinis ritmas, double bass (dvigubo pedalo) pagalba pereinantis į „metalinį“; kai kada su nuostaba atpažindavau džiazo motyvus. Bosinė gitara, neišsišokdama tvirtai palaikė ritminę sekciją. O kuomet gitaristas atsakančiai pakratydavo ilgaplaukę galvą, dar suteikdamas svarumo savo solo, abejonių nekildavo – turi mūsų muzikinis paveldas jėgos. Tik reikia jį pateikti.

Grįžusi perklausiau ŽALVARINIO įrašus. Creative kolonėlės neperteikė tos energijos, trykštančios gyvame pasirodyme. Tokia muzika gyva tik „gyvai“.