InCulto @ LRT Studija

INCULTO dabar apkaišyti titulais, nesislepia nuo kamerų, daro puikų šou masėms. Ko dar galėtų norėti paprastas paprastos muzikos gerbėjas, kuris, tarkim, nuoširdžiai nori judinti kojas, o ne smegenis? Ogi koncerto DVD įrašo, kad galėtų netrukdomas trypti latino ritmu. Pasakyta – padaryta. INCULTO presents: gyvo garso koncerto filmavimas LRT studijoje kovo 24 dieną.

LRT prieangis. Be penkiolikos antra valanda dienos. Jau iš tolo pamatau – šiandien jausiuos kaip muziejinis eksponatas. Na, fosilija iš lentynos “kam per aštuoniolika”… Ir jau aiškiau nei aišku, kad nelabai kas kreipė dėmesį punktą “į filmavimą įleidžiami ne jaunesni, kaip 16 metų asmenys”. Atsiranda ir pora aštuonmečių su už save didesniais plakatais. Bent jau nuoširdžiais.

Taupydama laiką praleisiu tą dalį, kaip net prisėdau, pamačius susirinkusiųjų aprėdus (trumpi sijonukai ir kasos arba kerzai ir mėlyni dredai), kaip prasikeikiau, kad visur ateinu laiku (filmavimas vėlavo lygiai pusantros valandos) ir kaip juokingai režisieriai visus muštravo, ką galima daryti ir ko ne (“…gerbiamieji paaugliaiiii…. plooojam garsiai ir viens..du..trys…rėkiam: Juuurgiii!!!…”).

Dabar apie patį koncertą. Nieko naujo nepamačiau, tačiau blogiau irgi nebuvo. INCULTO vaikinai užmaišyti iš kokybiškų miltų ir taip greit neapdžiūsta. Puikiai žino, kada mesti atitinkamą žvilgsniuką, kada šyptelti ir treptelti, kad užvestų publiką ir patys nepervargtų. LRT studijoje- ryškus ventiliacijos trūkumas ir situacijos tikrai netaiso nuolatinės dūmų uždangos. Priekinėse eilėse išstatomi berneliai su sovietiniais švarkais. Iš pradžių dar stovi ir mergaičių su močiučių suknelėm, bet netrukus atbėga pasibaisėjus režisierė ir pareiškia, kad “chebra, atrodot, kaip kazokų armija, davaj, greit nusirengiat…”.

Ant scenos- jau per albumo pristatymą “Galaxy” klube matytos Kubos revoliucionierių uniformos bei butaforiniai skafandrai (bosisto Aurelijaus klešnė koncerto pabaigos nebesulaukė…). Dar- videoprojekcijos su CD viršelio atvaizdu, o, matyt, kaip “bonusas”- dvi backvokalo vokalistės, kurių paskirtis taip ir liko neaiški. Viena daugiau staipėsi, nei dainavo, o antra kartais apskritai užsimiršdavo stovinti ant scenos.

Koncerto pabaigoj kažinkokie kipšiukai ėmė maišytis- tai muzikantai ne tą natą “paima”, tai nepataiko pradėt dainuot, tai Jurgio gitara iš pasiutimo plaukus (suprask: stygas) ima rautis. Ir čia vėl atsiskleidžia labai paprasta, bet esminė taisyklė- žmogau, tu tik nenustok šypsotis, o kompiuteris viską sutvarkys už tave. Viskas gražu, net spindi. Ir priekinių eilių šypsenos, ir INCULTO azartas, ir fanės, kurių viena specialiai filmavimui savo kapišone atsinešė žiurkę.

Filmavimo pradžioj susirinkusieji greičiau priminė iškviestuosius “ant kilimėlio”- anei atsipalaidavimu, anei “tūsu” net nekvepia. Po geros valandos situacija ėmė taisytis, bet vis vien pirmąkart teko girdėt, kaip Jurgis pats klausia: “O tai jums pakartot ar ne?.. ” Na, pakartojo. Na, tada teko jau kartot ir antrąkart. Dar ir trečią kartą išsireikalavo- beje, ne ką kitą, kaip “Ratelį”.

Absoliuti dauguma publikos- fanklubo nariai. Jo amžiaus vidurkis- 16 metų. Jauniausiam nariui 8 metai, vyriausiam- 28. Kol kas dar vaikų darželis, bet jis gerose rankose. Mano subjektyvia nuomone, geriau jau tie jaunuoliukai, apsikarstę grandinėm ir spėję prisiverti auskarų, mokosi ispanų kalbos, nei tobulina savo skiauterių formas.

Po koncerto grupės vaikinai šlapi nuo prakaito, bet patenkinti. Trisdešimt karų padėkoja susirinkusiems, garso režisieriams, operatoriams, sau ir nepamiršta pareklamuot savo debiutinio albumo “Post-Sov-Pop”. Ir aš ten buvau, nieko negėriau, nes nieko nesiūlė, bet darkart turėjau progą pasigrožėti šituo profesionaliai padarytu komerciniu projektu bei tikrai ne prasčiausiais Lietuvos instrumentalistais. Tauta myli INCULTO. Po šio įrašo mylės dar labiau. Ir tai tikrai dar nėra blogiausias dalykas, kuris galėjo atsitikti Marijos žemės muzikiniuose požemiuose. Amen.