Skamba skamba electro kankliai

Penktadienį dar gulinėju įkaitusio industrinio peizažo fone ir nuobodžiauju. Laptope atsiverčiu ore.lt puslapį. Jis skelbia, kad „Gravity“ gravitacija pritraukė electro pažibas „SWAYZAK“. Keliuosi iš šezlongo ir einu. O, aš dar nežinau, kas aš esu. (Reklamos auka.)

Tačiau sėlinti į „G.“ dar anksti. Slankioju tai šen, tai ten, ieškodama istorinių duomenų savo metraščiui. Prospekte suvalgau itališkų ledų rutuliuką. Patikrinu, ar sėkmingai tęsiasi AMB vilos aka Valdovų rūmai statyba. Šalimais – virpantys balsai gieda liaudies dainas, garuoja skanėstai. Apžiūriu Abonento plotus. Prie puikaus dvarelio susispietę vietiniai apspurėliai ir jų palikuonys džiazuoja. Džiazuoja kasmet ir džiazuos turbūt amžinai, kol Huseinas ims ir numes bombą ant Lietuvos.

Truputį negera nuo to džiazo – skubiai reikia trupučio rokenrolo. Kažkas panašaus sklinda iš naujos Vingrių gatvės kavinės – kadaise čia buvo skinų restoranas. Dabar – gitaromis skambina paskutinė liet. rokenrolo viltis – jaunieji AXIS. Akustiškai nusiteikę, kilniai apšviesti vaškinių žvakių. Aplinka mielai kamerinė, bet kažkokia lipni. Bijau prisiglausti prie kokio daikto ar kampo ir ten prisiklijuoti amžiams. O manęs juk laukia electro. Prie LT kino teatro į viršų kyla fejerverkai. Aš irgi skrisčiau su spalvotomis raketomis. Bet kaip juodoji skylė žemyn jau traukia klubas „G.“.

Po „G.“ sklando dviejų dimensijų siluetai, iškirpti iš sviestinio popieriaus. Ant žemės jie – projektų vadovai ir manikiūrininkės, po žeme – gyvieji negyvėliai. Ir ką veikti, tarp jų atsidūrus? Kankinuosi laukime, kol pasirodo SWAYZAK – gana brandūs vyriškiai.

Čia – electro? Taip ir patikėjau. Bum, bum, bum, bum – beldžia ir beldžia „Swayzak“ į duris, kurių niekas jiems neatveria. Jokio sintetinio melodingumo, jokio laužyto elektro-šokinio ritmo. Kitaip sakant – nieko. Net apsiverkiu iš pykčio. Tiesiog – klasikinė diskoteka. Iš pradžių – guvi introdukcija. Tada – lėtas. Po lėto – baltas: berniukai kviečia berniukus. Iš klubo sienų ima sunktis prakaito lašeliai.

Kaupiasi atogrąžų drėgna tvankuma. Raitosi neoninės lianos ir plėšriai siurbia mano paskutines jėgas. Alsuoti darosi vis sunkiau. Kuo toliau, tuo labiau „G.“ panašėja į mitinę indėnų vaginą su dantimis. O ne!!! Iš paskutiniųjų puolu šliaužti koridoriumi. Ropoju laiptais, kol pasiekiu angą ir sukniumbu. Tunelio gale nušvinta šventojo Franco Ferdinando figūra.

O kitą dieną prisikeliu. Kur aš – senajame Jaunimo sode ar tiesiog rojaus soduose? Pakeliu akis į spindinčius tris kryžius. Negirdimai žengdamos basomis kojomis prisiartina pagyvenusios vaidilutės. Jos pamaitina mane medaus alumi. Tuo tarpu ausyse vis skamba ir skamba šilkiniai kankliai. Vėl užsimerkiu. Pasigirsta gruzinų graudūs balsai. Jie gramzdina vis giliau į prisiminimus, kurių nebuvo. Tysau ant žolės susigraudinusi ir atgailauju už visus electro. Ir atiduodu savo kūnelį uodams sukapoti.

Bet – kas tai? Netoliese tykiai stoviniavęs seneliukas staiga puola ritmingai kratytis. Breakbeatas krečia net motinos pienu mintančius kūdikius. Supulsuoja bosas, per nugarą nubėga švelnios bangelės. Iškart žvaliai pašoku. Jau atsivėrė Sereikiškių rojaus vartai, o pro juos įžengė saulės nugairinti beduinai. Su plačiais satino treningais, kurie žvilga vakarinės saulės spinduliuose. Ištroškusius kupranugarius, matyt, paliko prie Vilnelės. Dangiškai monotoniškas melodijas ima vingiuoti prabangūs vargonėliai.

Zavodila šoka taip, kad net nuvirsta, o mes, it Tai Či adeptai, ekstatiškai atkartojame jo minkštus judesius. Su barzdočiais, pagonimis ir miesčioniais – o dieve – sukuosi beduiniškame reive. Tol, kol susilieju su keturiomis stichijomis.

Kai atgavusi žmogišką pavidalą svirduliuoju taksi link, prieina žmogus-kavos pakelis, atsuka savo kranelį ir mane pagirdo. Fui, ir vėl tapau prakeiktos reklamos auka. Greit išspjaunu šlykštų gėralą, nes burnoje tebejaučiu tolimoje oazėje prisirpusio nektarino skonį.