FESTIVALS SPECIAL: Astigmatic 2005

Pamoju ranka puošnaus fasono laikinajai sostinei ir narsiai patraukiu link skriaudikų, kadaise atėmusių iš mūsų Vilnių. Mašinyte riedu į vieną didžiausių lenkų elektroninės muzikos festivalių „Astigmatic“. Kelionė laukia sunki ir ilga. Priešakyje driekiasi ~ 750 km duobėtų kelių. Už šturvalo – šoferis-dileris ir patyręs jo kopilotas. Šalia manęs – linksmo būdo bendrakeleivis, vis juokais-nejuokais mėginantis įbrukti savo organą tarp priekinių mūsų raketos sėdynių…

Tačiau geroje draugijoje laikas prabėga nejučiom. Sieną kertame lengvai. Net įsižeidžiu, kad muitininkas neužkišo man rankų už liemenuko. Nublokšti už gimtinės ribų, tuoj nuskubame į “Kantor” kioskelį – keistis stipriai konvertuojamą valiutą į šiek tiek lengviau konvertuojamą, o ją savo ruožtu – į „Zywec“ alų. Atokvėpio valandėlę spėliojame, kokie muzikiniai nuotykiai mūsų laukia tame dar netyrinėtame Gdansko-Gdynės-Sopoto tripolyje. Apsimestinai ne-kukli programėlė mano rankose aiškina, kad mane būtinai reikia klonuoti, jei noriu viską pamatyti ir nenoriu subyrėti į gabaliukus tame trečius metus vykstančiame elektronikos festivalyje. Žymių ir nežinomų atlikėjų gausa, penkios scenos-palapinės, kino salė… Paguodžiu save, kad turiu aišku tikslą ir riedu paklausyti CAPTAIN COMANTOSE, JACEK SIENKIEWICZ, WHOMADEWHO… O visa kita – tebūnie puikus fonas.

Tačiau, net ir turint tikslą, kelyje pasitaiko paklysti. Bet aš nenusimenu! Apžiūriu pašiūres, aplankau žmonių gyvulius, nusiskinu žalią rasotą obuolį… Basakojai lenkų vaikai parodo kelią ir pagaliau – gerokai po vidurnakčio – su kelionės bendrais įkvepiame uostamiesčio jodo ir mazuto aromatą. Gdansko laivų lemputės mirguliuoja kaip saulės triušiukai, germaniška architektūra šnibžda, kad mes visai arti tikslo. Ir aš jaučiu, kaip mane apgobęs prilaiko laisvasis miestas.

Galiausiai štai ir Gdynė. Dunkso molas, o ant bangelių sūpuojasi senobinis burlaivis su daugybe virvelių virvučių. Išvirstu iš mašinos kaip kosmonautė iš raketos ir priglaudžiu lūpas prie žemės. Dėkoju šoferį už išsaugota gyvybę. Bet – nėra laiko sentimentams! Strimagalviais puolu į biuro prasowe, čiumpu išrinktųjų brasletą ir įžengiu pro „Astigmatic“ vartus.

O, tie užburiantys ritmai, tie trypiančių gazelių ir avijaučių klyksmai, kai juos skrodžia lazeriai… Laikas man buvo maloningas, nes scenoje savo šou programą jau demonstruoja CAPTAIN COMANTOSE! Gerai sudėti, nors jau kiek paliegę muzikantai vis pašoka nuo savo kompiuterinių dėžučių, griebia pagaliukus ir daužo aplinkinius objektus. Paskui vėl staiga sustingsta kaip vaško figūros. Kiek arogantiškas britiškas stiliukas, Marco Almondo jaunystę primenanti dainavimo maniera, kruopščiai sukalti ritmai – va kokie tie svečiai iš Berlyno! Jų užnugaryje ritmingai sukasi vidžėjaus mesti keisti ženklai. Kai pažvelgiu žemyn, pamatau, jog kojos dingo, o aš sėdžiu ant vienračio dviračio. Taip ir ridinėjausi pirmyn atgal, kol ant scenos užsiropštė juodaodis A GUY CALLED GERALD ir nesidrovėdamas bemat aptaškė klausytojus žemų dažnių purslais. Na, bet šios modernios muzikinės figūros drum’n’ bass eksperimentai manęs nesužavėjo ir aš nuriedėjau paplūdimio link.

Drėgnas paplūdimio smėlis užblokavo mano ratuką – įvirtau tiesiai y afterparty palapinę… Tolumoj suūkė garlaivis. Tuo metu nuo scenos kažkas suriko: „Bitch! Slut! Yeah! Electric electronic!“ Lyrika, aišku, nesudėtinga, bet kokia valios galia! Tai buvo nuostabieji DJ NAUGHTY ir dainininkas. Pakratydamas garbanas, užsimaukšlinęs roboto akinius emsy vis baksnojo į mus pirštu skaičiuodamas: „You and you, and you! Bitch!“ Mc asmenybės jėga į mane padvelkė taip, kad kiaurai pro celofano sieną išskridau lauk su nežinia iš kur atsiradusia alaus skardine. Jūros vėjas įpūtė mane atgal pro įėjimą, bet meistro jau neišvydau. Vietoj jo stirksojo kitas maestro – JACEK SIENKIEWICZ. Lenkų legenda atsainiai maigė laptopo mygtukus ir transliavo preciziškai sudėliotą minimal techno. Dar kiek patrepsėjau vėl atgautomis kojomis, o paskui nuėjau į namus t.y. mūsų raketą pogulio. Krykštavo žuvėdros. Aušo šeštadienis.

Išsikrapščiau iš kapsulės jau gerokai po pietų. Susiverčiau „Bombay Saphyre“ džino buteliuką ir užsiėmiau tualetais. Kol kedenau plunksnas, už festivalio tvoros virė tikras jomarkas. Vaikai, suaugusieji, seniai apžiūrinėjo pūkuotus žaislinius ruoniukus. Nutariau prieiti arčiau prie burlaivio ir šalia jo stovinčio karinio laivo. Kilo sambrūzdis, jūreiviai nervingai dairėsi, supratau, kad užteks tų laivų. Iš gretimai esančios kavinės sklido riksmai: „Jeszcze jedno pivo, kurva to jest“. A, tai mano bendrakeleiviai kilnoja „Lech“ alaus bokalus. Įsilijo.

Motina gamta vis verkė ir siautė vėjai. Susigūžusi slinkau į pušynuose pasislėpusią „Electronic picnic“ sceną. Pakeliui išvydau, kaip vienas festivalio dalyvis rėkia nesavu balsu ir švaistosi peiliu. Aplink jį sustoję kokie dešimt savanorių plastmasinėmis kėdėmis bandė užspausti jį į kampą. Kuo visa tai baigėsi, nežinia, nes netoliese porelė el. muzikos mėgėjų viešai užsiiminėjo lytiniais santykiais, ir aš, žinoma, patraukiau apžiūrėti jų iš arčiau.

Paėjus toliau takeliu pasiekiau sceną, kur vinilus suko DANIEL WANG. Suko suko ir susuko. Visus bandė išjudinti 8 dešimtmečio disko ritmais, bet išjudino tik kokius aštuonis vienetus. Keista, kad toks el. muzikos grojėjas kažką darė ne taip. Magnetinės audros tikriausiai… Nurijusi kartėlį, grįžau tuo pačiu takeliu.

Kuo toliau, tuo labiau purškė. Nuotaika buvo prislėgta, bet greitai įsiaudrinau po dar vieno safyrinio buteliuko. Tuomet patraukiau į privilegijuotųjų ložę – palatka prasowa. Nepriekaištinga aplinka, apklota raudonu kilimu. Aplink primėtyta daug minkštų raudonų burbulų, nemokamos cigaretės ir maisto talonai! Didžėjas suka easy listening plokšteles. Who are you? Alles gut! Ja to jest kurva! Taip maloniai besišnekučiuojant su vokiečiu apie apgailėtina mūsų padėtį atsėlino naktis.

Pagrindinėje scenoje jau siautėjo skandinavai WHOMADEWHO. Pasijungę gitaras prie spalvingiausių efektų, jie klaidino mane ir maišė protą. Vis mėginau atrasti pasislėpusį klavišininką ar kitą slaptą efektų leidėją. Tačiau, be džino rankinuke, taip nieko ir neradau. Būgnininkas unisonu kalė su robotu perkusiją, tuo tarpu gitaristai vis rėkė savo uuuhhhh ahhh manifestą. Atvirai pasakius, atrodė hipariškai, jautėsi noras įtikti saujelei nepabūgusių lietaus. Tepadeda jiems Dievas.

Kol pastarieji vis šūkavo, scenos darbininkai iškilmingai įnešė cd grojykles. Nenumaldomai artėjo TIEFSCHWARZ eilė. Esu girdėjusi jo avantiūristinius dj setus, išgirtus esminius miksus. Šį kartą… na, neblogai suvarytas drum’n’bassas, retsykiais house’as… Bet kartais viskas atrodė taip nykiai, o dar pliaupiant baisiam lietui. Klampojau į kapsulę ir mąsčiau, kodel vieni suka blizgančius cd skrituliukus, o kiti – juodus kaip smala vinilų blynelius. Kur čia meistriškumas, o kur – lėšų stygius?

Paskutinę dieną nuo krantinės mečiau 50 grašių ir 10 centų, kad vėl čia sugrįžčiau. Deja, atrodo, kad tai – jau paskutinis „Astigmatic“ festivalis. Nors bilietai ir buvo nebrangūs, nors džiugino muzikinė įvairovė, dalį sekmadienio pasirodymų visgi teko atšaukti. 2000–3000 žmonių (plg. tuo metu „Plock 2005“ susirinko ~15 000 vienetų), išsibarsčiusių dideliame plote, atrodė nekaip, nors man tai buvo savotiškai gražu ir draugiškai šilta.

Pakrutinau girtą pilotą, dar įpyliau ir išskridom. Pro šalį vėl lėkė papuvę trobesiai, puikios pigios užkandinės… Lenkija – nuostabi šalis.