EITI ar NEITI naujais metais į teatrą?

Praeitais metais nusprendžiau atlikti nelengvą ir, kaip vėliau paaiškėjo, psichinei sveikatai pavojingą eksperimentą – ėjau į absoliučiai kiekvieną teatro premjerą. Vakarais po alinančios darbo dienos, savaitgaliais po triukšmingų vakarėlių, per speigą, per lietų, per purvyną tik tam, kad akylai stebėčiau, įtemptai galvočiau ir pagaliau galėčiau atsakyti, kam eiti į teatrą.

Kam eiti į teatrą? Sunkus klausimas. Ypač, kai jį užduoda smalsūs paaugliai. Kam žmonės eidavo į teatrą prieš aštuonis tūkstantmečius? Na, visų pirma, gerai praleisti laiką – pasižiūrėti kokios nors dramatiškos istorijos, pasiklausyti širdį veriančių dainų, patirti ekstremalių pojūčių, išgyventi estetinę ir egzistencinę pilnatvę. Bet juk dabar dramatiškos istorijos persikėlė į kino ekranus, emocijas kaitinančios dainos sklinda iš koncertų salių, ekstremalių pojūčių simuliaciją siūlo nesuskaičiuojama kompiuterinių žaidimų galybė. Et, kam čia burną aušinti – negi maža šiuolaikiniame pasaulyje būdų gerai praleisti laiką? Kas lieka teatrui? Dirbtinių konvulsijų tampomi aktoriai ir nuobodžiaujančios ponios sabalų kailiuose? Praeitais metais nusprendžiau atlikti nelengvą ir, kaip vėliau paaiškėjo, psichinei sveikatai pavojingą eksperimentą – ėjau į absoliučiai kiekvieną teatro premjerą. Vakarais po alinančios darbo dienos, savaitgaliais po triukšmingų vakarėlių, per speigą, per lietų, per purvyną tik tam, kad akylai stebėčiau, įtemptai galvočiau ir pagaliau galėčiau atsakyti, kam eiti į teatrą.

Jau po trečios premjeros pasijutau tarsi papuolusi į vakuuminę pakuotę – visada tie patys žmonės publikoje, visada tie patys veidai scenoje, visada tos pačios temos, visada tie patys meniniai triukai, visada tos pačios tuščios ambicijos. Nereikia labai ilgai lankytis sostinės teatruose, kad susidarytum įspūdį, jog pasaulį siaubia autorių, aktorių ir fantazijos badas. Jei kuris nors lietuvių teatro ramstis inscenizuoja kokį nors Fiodoro Dostojevskio šedevrą, tai nuo jo neatsilieka dar bent du valstybiniu mastu pripažinti teatro meistrai. Jei kuris nors šiuolaikine orientacija besigiriantis teatras pasičiumpa kokio nors madingo šiuolaikinio rusų dramaturgo pjesę, tai ir kitos, atseit, į jaunimą orientuotos viešosios įstaigos puola ieškoti dar neatrastų didžiosios kaimynės talentų. O Antono Čechovo pastatymus ir perstatymus tai net ir suskaičiuoti sunku. Taip ir keliauja iš scenos į sceną tos pačios metaforos, tie patys įvaizdžiai, tos pačios klišės – režisieriai tik tuo ir užsiima, kad vieni kitus cituoja, kopijuoja, parodijuoja. O ką daryti vargšui žiūrovui, kuris su šita kūrybinių ambicijų kova išvis neturi nieko bendro? Progai pasitaikius čiupti paltą ir bėgti į artimiausią barą?

Šiuolaikinis „medžiagų“ importas iš Vakarų – atskira tema. Užtenka apsilankyti bent vienoje „Naujosios dramos akcijoje“, kad suprastum, jog nei meninė tekstų kokybė, nei lietuvių žiūrovo interesai šituose galios žaidimuose nedalyvauja. Na kokiam doram lietuviui gali pasirodyti aktualūs dviejų Vokietijos imigrantų kliedesiai apie geresnį gyvenimą arba švedų namų šeimininkės depresija dėl nieko neveikimo? Net ir nieko apie šiuolaikinio teatro subtilybes nenutuokiančiai stebėtojai aišku, kad lietuvių režisieriai dėl vakarietiškų pjesių pasirengę vieni kitiems gerkles perkąsti toli gražu ne iš nenumaldomo sielvarto dėl šiuolaikinio žmogaus neurozių, o dėl šiek tiek geresnio negu vidutinio užsienio prodiuserių ir kultūrinių institucijų finansavimo. Taip ir vartosi tie teatralai kaip kokie žuvies kotletai savose sultyse, dažnai pamiršdami ir teatro misiją, ir jaunystės vizijas, ir vis rečiau į šaltas teatrų sales užklystančią publiką.

Dar lieka festivaliai. Jie paskutiniu metu, tų pačių ES struktūrinių fondų dėka, lietuvių teatre auga kaip grybai po lietaus. Garsiausias iš visų, žinoma, „Sirenos“. Užpraeitais metais teatro gurmanams buvęs šviežio oro gūsiu troškiame vakuume, pernai šis festivalis per sostinę nuvilnijo kažkokia europinio teatro gripo banga. Kad ir kaip teatro meistrai iš Belgijos, Vokietijos, Vengrijos ir Ispanijos stengėsi laikraštinėmis antraštėmis dangstyti savo menines ambicijas, visą savaitę Nacionaliniame dramos teatre dvelkė arogancija, cinizmu ir savitikslių eksperimentų šalčiu. Pasirodo, ligos naujojoje Europos šeimoje plinta sparčiau negu jų gydymo technika: kaip čia, taip ir ten teatras negali išsikapanoti iš narcisizmo balos.

O ką daryti mums, vis dar tikintiems gyvo žodžio galia, vis dar trokštantiems aktorių prakaito lašuose išvysti savo pačių atvaizdą, vis dar laukiantiems mistinio katarsio? Ieškoti alternatyvos. Ieškoti visur: apleistuose rūsiuose, apdulkėjusiose palėpėse, atšalusiuose klojimuose. Mesti arklą, čiupti lyrą, bėgti į gatves ir suvaidinti – meilę, skausmą, gyvenimą. Tegu būna naivu, tegu būna gėdinga, tegu būna banalu, bet tegu kas nors BŪNA. Galbūt kai atsiras bent kokia alternatyva, ji man ir padės suprasti, kodėl verta eiti į teatrą.