Keep it real sąjunga

Kažkokie „Splinterlendai“, „Splinter imperija“, aibė projektų Londone ir Lietuvoje, artėjantis šokių muzikos festivalis, o jis dar teigia, kad gyvenimas sulėtėjo, darboholiškumas nežavingas ir ačiū Dievui. Mark Splinter pirmą kartą į Lietuvą atvyko prieš du metus, gyvena čia dar tik nepilnus metus, o jau spėjo tiek „prisidirbti“. Apie jį žino kas reikia, dabar atėjo laikas apie mistiškąjį Marką iš pietinio Londono sužinoti daugiau ir ORE skaitytojams. Kalba jis „atsipūtęs“, jog pamiršti už jo tvirtos nugaros kiekvieną pokalbio minutę verdančią, kunkuliuojančią „splinterišką“ veiklą.

Taigi pirmiausia – ar esi verslininkas?

Taip, esu per senas, kad nebūčiau verslininkas.

Iš kur esi kilęs, kokie tavo prisiminimai? Kaip atvykai į Lietuvą?

Gimiau aš mažame miestelyje Sommerset, vėliau kraustėmės į pietrytinę pakrantę ir galiausiai tėvas nusprendė apsistoti Londone. Jei kas klausia, kur yra mano šaknys, neabejodamas atsakau – pietų Londonas.

Tačiau dabar daug mieliau gyvenu Vilniuje. Londonas yra atgrasus miestas. Be to, kai dar tik važinėdavau į Lietuvą, ji kaskart vis tobulėjo, o nuskridus į Londoną vis tas pats ir tas pats. Visi verda savose sultyse ir „daro“ pinigus iš visko.

Į Lietuvą atvykau prieš du metus, kaip tik per šventę. Tai buvo gegužės pirmoji – įstojimas į Europos Sąjungą. Norėjau atvykti keliom dienom anksčiau, kad pabūčiau dar „nesąjunginėje“ Lietuvoje (juokiasi). Pabuvau čia savaitę, to užteko, kad įsimylėčiau Vilnių.

Kas paskatino sprendimą čia pasilikti?

Pirmą kartą atvykau čia filmuoti filmo su Fresh Rice Crew. Būdamas Saulėtekyje pamačiau visiškai apleistą namą ir juokais paklausiau, kiek kainuoja šis namas, o kažkas atsakė, kad daugiausia 20 litų. Ir tada pajuokavau: apsimoka čia gyventi. Po penkių sekundžių pamaniau, kad aš norėčiau gyventi Vilniuje. Jei nebūčiau nusprendęs staigiai, nebūčiau apsisprendęs išvis.

Kas yra toji „Splinter Empire“? Kas yra jos imperatorius?

(juokiasi) Tai ne imperija, tai grupė menininkų, kuri kažkada seniai vienoje Londono dalyje pradėjo rengti vakarėlius. Vėliau tai peraugo į verslą. Darėme ir tebedarome tai su meile ir užsidegimu bei maksimaliu rezultatu.

Papasakok daugiau apie jūsų DIY vakarėlius, kaip viskas prasidėjo?

Ilgą laiką dirbau didžiulėje įrašų kompanijoje „Sony BMG“ (ypatingai komercinė įmonė), ir tai buvo kaip tik tie laikai, kai leiblai pradėjo nerimauti dėl mp3 išplitimo internete. Taigi bandžiau jiems siūlyti užsidirbti pinigus iš muzikos kitu būdu. Pavyzdžiui, Madonna užsidirba mažiau pinigų iš muzikos nei iš kitų projektų, kuriuose dalyvauja. Jei meną pernelyg „komercializuoji“, jis nebeveikia tavęs kaip kad turėtų veikti. Taigi mes nesame išprotėję menininkai, bet ir ne išprotėję verslininkai. (juokiasi).

Rengi daug vakarėlių; ar pats juose dalyvauji kaip menininkas, ar stebi renginį iš šalies?

Daugybė mano projektų yra internetiniai, taigi subūrus žmones internete nelieka to tikrumo. Tu esi tiesiog priverstas kažkaip suburti bendruomenės žmones. Taip, aš visada mielai groju renginių metu.

Sakyk, kaip tu, profesionalus dizaineris, tapai didžėjumi?

Didžėjavimas iki šiol yra mano pomėgis. 97-98-aisiais užėjo plokštelių pirkimo bumas. Tai tikriausiai buvo paskutinis vinilo atodūsis. Ir tai tik dar labiau skatino įsigyti retų plokštelių. Su draugais nežiūrėjom televizoriaus, nežaidėm „Play Station“, o dirbom, kad vėliau šluotume muzikos prekių lentynas.

Kas tave įtakojo tiek muzikaliai, tiek kaip verslininką?

Tai, be abejo, yra DJ Vadim. Jis viską daro iš širdies, bet tuo pačiu metu turi ir savo studiją, ir leidžia savo įrašus. Jis yra ir profesionalas, ir labai meniškas žmogus. Būtent su juo bendradarbiavau pirmame savo renginyje Lietuvoje. Jis žadėjo čia sugrįžti, tik paprašė geresnės garso kokybės. Taigi įkūriau „Tikro garso mylėtojų draugiją“ (juokiasi).

Taigi Lietuvoje dirbi kaip prodiuseris?

Ne, manau, esu labiau ryšininkas (juokiasi). Girdžiu begalę gerų muzikantų Lietuvoje, kurie turėtų būti numeris vienas užsienyje. Be to, bandau kviestis skirtingus didžėjus iš Didžiosios Britanijos. Fresh Rice Crew mane pasikvietė į Lietuvą, supažindino su muzikantais, daug padėjo, taigi dabar aš padedu jiems.

Pradėjai daugybę projektų Lietuvoje vos atsikraustęs čia gyventi. Papasakok apie „Art for everywhere“ projektą.

Tai visiškai naujas dalykas. Pažįstu daugybę fotografų, menininkų, kurie užsiima vizualiais menais. Taigi pamaniau, jei turi tuščią sieną, kurią nori papuošti, kam pirkti Monet reprodukciją. Už tuos pačius pinigus galima sukurti originalų dalyką. Ir aš labai tikiuosi, kad ateityje ne tik pogrindinės kavinukės pirks tikrą meną iš tikrų menininkų.

O kaip sekasi „Green Carpet“ projektas?

Tai kol kas šauniausias projektas. Vėlgi pajuokavau su draugais, kad mums reikia rūsio, kur ir įsirengtume savo išsvajotą studiją. Dar po vieno „Švyturio“, draugas tarė lemiamą žodį „kuriam“. Perėjom per daugiau nei dvidešimt rūsių, kol išsirinkome. Dabar tai puiki vieta mums visiems (Fresh Rice Crew, Def One, Vaiper…) rinktis ir kurti kažką daugiau. Ten susitinka labai skirtingi muzikantai, kurių keliai paprastai nesusikirstų. Tai tokia eksperimentinė studija.

“Tikro garso mylėtojų draugija“ taip pat nesnaudžia…

A, kai kurie žmonės sako, kad aš vaikštau ir bambu, kad garsas blogas. Jis nėra blogas, tačiau visada gali būti geresnis. Pavyzdžiui, jei eitum į kino teatrą ir žiūrint filmą nebūtų žalios spalvos, žinoma, tai tau nepatiktų – tas pats ir su garsu, tik sunkiau yra pasakyti, ko trūksta

Mėgsti klausytis muzikos „mishke“?

(juokiasi) Mishkas.com projektas prasidėjo su kitu anglu Terry Casablanca. Manau, Lietuvoje miškas yra puikus įkvėpimo šaltinis. Tai internetinis projektas, kur vėlgi bandome jungti skirtingus muzikantus. Terry dabar kaip tik yra Anglijoje, renka naują medžiagą, naujus kontaktus.

Koks tavo sėkmingiausias darbas?

Tai, be abejonės, Splinter kompanija Londone, žvelgiant grynai iš ekonominės pusės. Ten atlikėjai negauna tokių pinigų kaip Madonna, bet to užtenka veiklos tęsiniui Lietuvoje.

Atrodo, esi labai užsiėmęs žmogus. Kiek elektroninių laiškų gauni per dieną?

Kokių? Apie „Viagrą“ ar darbinių? (juokiasi) Tikrai perdaug… Iš tiesų tai viena iš mano idėjų atvykus į Lietuvą buvo kiek sulėtinti darbo tempą, nes darboholiko sindromas man nėra žavingas… nė kiek… Londone yra gerai, kol esi jaunas.

Kaip kilo mintis rengti „Lithomania“? Kas tai yra?

Didžiojoje Britanijoje yra priimta organizuoti vakarėlius su keliom skirtingom muzikinėm erdvėm. Kai atvykau čia, labai nustebau, kad yra tarsi pasiskirstymas: aš einu į Boogaloo ir tik ten, kiti į Nesakyk Mamai vakarėlius, bet tik ne į Boogaloo, dar kiti pripažįsta tik Metro Promo veiklą. Man, pavyzdžiui, patinka jie visi, tačiau negaliu visada eiti į tiek daug vakarėlių (juokiasi). Taigi vienam vakarui subursime juos visus į vieną erdvę bei galėsime mėgautis muzika. Tai greičiau yra konferencija, o ne konkurencija.

Ar esi rengęs DJ „batlų“?

Man nepatinka įvairiausi konkursai, kai yra laimėtojas. Geriau kai žmonės mato, girdi vieni kitus ir taip vienas kitą skatina būti geresnius. Tokiame nedideliame mieste kaip Vilnius, manau, yra kvaila bandyti kažką nustumti, nugalėti.

Kas yra festivalio “Lithomania“ laukiamiausias, tavo nuomone?

Tai DJ Nicky Blackmarket. Jis yra puikus didžėjus, jau penkiolika metų turi savo seniausią Didžiojoje Britanijoje underground įrašų pardutovę. Tačiau jis yra didžėjus, ne verslininkas, ne savininkas…

Taip pat laukiu dviejų MC pasirodymo kartu su d‘n‘b ritmais. Tai kol kas nepopuliaru Lietuvoje, taigi du jamaikiečiai atvyksta iš Londono vienam vakarui.

Mamania ir Kym Wild su Manfredu gros toje pačioje erdvėje, manau, tai pakankamai įdomu. Mamania, tikiuosi, atsipalaiduos ir sugros tai, ką jis pats nori, ko niekada negroja vakarėliuose, kuriuose būna pakviestas.

Nicky Blackmarket Mulen Ruže tikriausiai pirmą ir paskutinį kartą, jiems teks sudeginti tuos rūmus, kai mes išeisime (juokiasi).