Depeche Mode @ Siemens Arena

„We’re flying high/We’re watching the world pass us by/Never want to come down…“ – dainavo, mojavo, jautė visi n-tūkstančių tą šeštadienio vakarą susirinkusių. DM atvežė ne tik angelą, atvežė meilę, skausmą, jausmą, atvežė geriausią šių metų show Lietuvoje. Emocinis orgazmas įvyko gal ir ne visiems spektaklio dalyviams, tačiau laimingų veidų galėjai pamatyti daugiau nei tikėjaisi.

Valanda iki koncerto. Judu gan stipriai užsnigta ir plaukiojančia Siemens Arenos stovėjimo aikštele prie įėjimo, kur jau buriuojasi šiokios tokios išsvajotosios grupės belaukiančių fanų eilutės. Tačiau su įėjimu jokių problemų nekyla, malonus apsauginis tik atsainiai plekšteli per šoną, o ir grūstyje prie durų stumdytis netenka. Kažkaip neapleidžia mintis, kad panorėjus ne tik mineralinio butelį, bet ir filmavimo kamerą su optiniu taikikliu įsinešti nebūtų kilę didesnių problemų. Koridoriuos vaizdelis kone nesiskiria nuo krepšinio grandų kovų laukimo – mažiau uolūs gerbėjai pasigardžiuodami kerta picą su alum, tuo tarpu apsukresni šluoja Depeche Mode atributiką (marškinėliai ~100Lt., plakatas 20Lt.) arba užsiiminėja vietas atitinkamai prie scenos arba prie fanų ir paprastą zoną skiriančių tvorelių, nors scenoje dar nematyti net techninio personalo. Siemens Arenos vidinė erdvė netrunka prisipildyti ir maždaug 19h laisvai judėti po stovimą zoną darosi pakankamai sunku. Entuziastai besibraunantys į priekį greitai atsimuša į darnią pirmas eiles okupavusių gerbėjų nugarų sieną.

Šį šeštadienio vakarą čia buvo visi – rimti dėdės ir odinėmis striukėmis pasidabinę beveik legalūs verslininkai, studentai ir jų mamos, vilniečiai ir kaimyninių šalių desantas. Visi susirinko pamatyti grupės, kuri groja ilgiau nei nemažai daliai fanų yra metų. Ir, po velnių, vis dar groja gerai. Labai gerai. Tiesa pirmiausia turime pamatyti THE BRAVERY, įžūliuosius niujorkiečius, apie kurių pasirodymą skelbta, priminkite man kada ir kur? A, taip, aną ketvirtadienį juos minėjo tas leidinys, na koks ten? Na, supratote. Mėgstantys informacijos srautuose nardyti gerbėjai, matyt, žino šią grupę, tačiau tūlas DM gerbėjas liko gana abejingas. Ant madingosios indie-rock bangos plaukiantys breiveriai scenoje draskėsi gerą pusvalandį, tačiau publikos nei labai sužavėjo, nei kaip reikiant apšildė. Iš dalies todėl, kad nelaimėliams teko blaškytis tarp juodu audeklu uždengtų DM dekoracijų, o ir ženkliai prisuktas garsas nelabai leido suprasti apie ką dainuoja mikrofonu besisvaidantis ir visaip besirangantis vokalistas.

THE BRAVERY užleido vietą tuzinui technikos vyrukų, kurie mikliai vyniojo laidus ir nešiojo dėžes. Kiekvienas derinamas garsas sutinkamas ovacijomis. Laukti lieka nedaug… Gęsta šviesos ir į sceną jau žengia Grupė. „A pain that im used to“ sirenos skelbia vakaro, kurio buvo verta laukti nuo praeitos vasaros pradžią. Pirmas įspūdis primena ateivių išsilaipinimą žemėje – grupės nariai stovi už dviejų didžiulių raudonomis lempomis tvieskiančių pultų, o scenos kairėje kybo milžinišką batiskafą primenantis rutulys, kur įmontuotame ekrane vis pasirodo tam tikri žodžiai, fone milžiniškas audeklas su firminiu DM angelu. Vėliau šis audeklas atidengė šešis didelius ekranus, kuriose buvo rodoma viskas – nuo Gahano veido stambiu planu iki grubiai piešto „Enjoy the silence“ žingsniuojančio karaliaus. Maždaug pusė vizualizacijų buvo „tiesioginės“, kitos daugiausiai animacinės. Bet kuriuo atveju aš myliu žmogų, kuris parenka ir montuoja DEPECHE MODE vaizdus. Tobula nuotaikos ir vaizdo sintezė šiurpino ir žavėjo. Vizualinė renginio pusė, mano akimis žiūrint, buvo nereali, garsinė, emocinė ir visokia kitokia taip pat. Kiekviena daina susilaukdavo vis kitokio apšvietimo, vaizdo ar tiesiog tokių akcentų kaip jaukios naminės lempos konstrukcijos viršuje skambant „Home“ ar šviesų spektaklis „I feel you“ pradžioje.

Gerbėjai matė viską: ir su mikrofonu pašėlusiai besisukantį Gahan, kurio, kaip pop asmenybės geriausia prasme, ir raudonoje šviesoje visus liūdnus gabalus atliekantį Gore. Visas dainas iliustruodavo ant minėto batiskafiškojo rutulio vis įsižiebdavęs vienas iš žodžių sex, pain, angel, love arba vice bei tame pačiame rutulyje įmontuotame ekrane bėgantys žodžiai arba frazės (nuo home visomis kalbomis iki flying high). Iš esmės jie labai taikliai apibūdino pasirodymo nuotaikas. Nuo begalinio skausmo iki šviesios meilės troškimo. Nuo dvasinio purvo iki vilties. Net jei pradžioje skambėję naujojo albumo hitai ir neužvedė gausaus gerbėjų būrio, bet maždaug nuo pasirodymo viduryje skambėjusių „I feel you“ ir „Behind the wheel“ abejingų praktiškai neliko. Kiekvienas hitas sutiktas vis nuoširdžiau. O per „Never let me down again“ kartu mojavo VISI susirinkę. Pasirodymas baigiasi nugaromis susiglaudusių Gahano ir Gore duetu „Goodnight lovers“ ant podiumo žiūrovų apsuptyje, visi iki vieno šnabžda kartu – „like all soul sisters and soul brothers..“. Pasakos pabaiga.

Buvo per gerai, kad kiltų noras kapstytis po mažareikšmius trūkumus. Gera matyti Lietuvoje grupę, kuri yra gyva ir pulsuojanti čia ir dabar, o ne klaidžiojanti po senų hitų labirintą. Jei buvai, lauk DM live DVD iš Milano, ir, tikiuosi, turi svarių argumentų sau, jei pražiopsojai geriausią metų koncertą.