STRANGE ATTRACTOR @ Los Patrankos

Sunku pasakyti kiek puikiems dalykams reikia reklamos ir kiek ji paveikia vartotoją, tačiau kartais užtenka patraukti dėmesį painiais pavadinimais ir – tu jau viduje. Taip atsitiko man išvydus keistą žanrų sanpyną anonse apie kažin kokius ambient trip noir varančius STRANGE ATTRACTOR.

Prisipažinsiu – net nepragooglinau šio vardo. Tačiau niūriai vėsų trečiadienio vakarą išvengęs troleibusų kontrolės nukryžavimo jau nepatikliai nužiūrinėjau geriausio (tam tikrame lygyje) Kauno klubo “Los Patrankos” laiptus. Viduje baikščiai sukiojosi keletas dešiniųjų, dar keli ilgaplaukiai ir tuzinas niekaip nerandančių sau vietos tarp cigarečių nusvilintų žaliom šviesom graudinančių stalų.

Apšildyti svečius turėjo Kauno grupė KONTAKTAI. Tačiau nors jau buvo sukakusios devynios vakaro, scenos prieblandoje vieni nuobodžiavo instrumentai. Bet neįpusėjus šaltojo bokalo, į šviesas išlindo keturi vyrukai ir pradėjo visai linksmą jazz session. Tiesą sakant eidamas į koncertą visiškai nežinojau, ko tikėtis ir kas ten bus. Tačiau nors ir esu šiek tiek susipažinęs su ambient, trip hop ir noise, tokie pavadinimai dažniausiai suteikia 0.25% informacijos. Tad pirmas įspūdis, kurį linksmai numetė vyrukai betampantys gitaras bei saksofoną išvis išvedė mane iš pusiausvyros. Toliau sekė plačiai mieguista pravira burna ir dar vienas geltono skysčio indas. Dar šiek tiek padžeminę kauniškiai staigiai susipakavo savo įrankius ir kooperatyviai nubėgo nuo scenos.

Neilgai trukus scenoje pasirodęs ilgaplaukis pranešėjas (įtariu Skrandis) informavo, jog atėjo laikams atlikėjams, kurių nereikia pristatinėti. Stovėjau išsišiepęs vartydamas akis į rombais išsidabinusį plikagalvį LEGENDARY PINK DOTS atstovą ir vis bandžiau susikaupti kažkokiam neaiškiam eksperimentiniam performansui. Ir staiga mano ausis persmelkė pačio riebiausio koks įmanomas trip hop spjūvis.

Taip ir likau išsižiojęs visą vakarą. Po to pasiklydau laike. Kažkur toli pasiliko prakaituoti troleibusai, sena meilė, kasdienė rutina ir pavasariniai daržai. Tamsiomis klubo sienomis pulsuojantis nešvariai plastiškas noisy backgroundas apgaubdamas Niels Van Hoorn begėdiškus saksofono garsus driekėsi su neįtikėtinai minkštu ir žaviu Marie akcentu. Viskas sukosi čia ir dabar, atsargiai virpčiojant į varines lėkštes ir bėgiojant klavišais.

Melancholiškai gūdūs broken beats gyvai drabstomi Richard van Kruysdijk vairuojamų būgnų vartė visa, kas gyva ir kas iki tol bandė išlikt abejingu. Tuo tarpu ekscentriškasis Nielsas išsitraukia iš saksofono fleitą (!) ir išlėkęs į salę vis bando kiekvienam įpūsti to gašlaus garso. Kito kūrinio metu jo rankose jau mykė keistas stačiakampio pavidalo pučiamasis instrumentas, reguliuojamas atskiro prietaisiuko. Melodijos iš jo ėjo nuožmiai vulgaraus tembro įliedamos į visą elektroninį synth kosmosą vidurius kutenantį pojūtį…

Nežinau ar kada nors kam nors teko pabandyti aprašyti žodžiais muziką, kuri netelpa į jokius rėmus. Man tai nepasisekė. Bet pabandykit įsivaizduoti kažką panašaus į KOOP, CINEMATIC ORCHESTRA, DJ Shadow, MUM ir STEREOLAB viename ir atskirai kiekvieno po dalelę. Neurotiški kaukčiojimai viename kūrinyje, tingaus hip hop ritmas kitame, traškančio ambient persodrinta nostalgija trečiame susuko viską į vieną nepakartojamą ir nenusakomą elektroninių semplų, saksofono šviesos ir viską virškinančių būgnų sintezės operą. Ir poezija apie sąmoningus sapnus.

Grįžau įsikibęs į dvigubą atlikėjų plokštelę ir persunktas jaukiai pozityvios harmonijos. Ačiū Skrandžiui ir tiems 30 žmonių išvadintais puikia publika. O visi kiti galite nusigraužti kojų, rankų ir artimųjų nagus už praleistą metų nuoširdumą.

Pusantros minutės gėrio.