Požeminis metalo griausmas IV @ Taurapilis, Utena

Kai šeštadienio rytą atsiverti naująją Lietuvos žiniasklaidos viltį „L.T“, kai renginių puslapyje išvysti mėlyno korpuso gitarą, strėlytė ties kuria nuveda į Lietuvos žemėlapyje pažymėtą Utenos miestą, kai perskaitai, kad čia griaudės ketvirtasis (!) „Požeminis metalo griausmas“, savaitgalis suplanuojamas akimirksniu. 7.45 ryto mes jau sėdime siūbuojančiame mikriuke ir lekiame į sielos, kokteilio „Baikeris“ ir metalo miestą.

Iki koncerto – dar marios laiko, tačiau kai šviečia gegužės saulė, nesunku išspręsti laiko pertekliaus problemą. Alkoholio butelis, pora rajoninių laikraščių, šiek tiek mėsos, ir mes jau linguojame per Sudeikių apylinkes, pro kažkada laukines, o dabar prabangiais kaimo turizmo trobesiais apstatytas Alaušo pakrantes. Tačiau baigiasi Alaušas, baigiasi asfaltas, prasideda žvyrkelis, ir begaliniai pievų laukai. Pati ta vieta, kur laikas sustoti ir surengti pre-party gamtos prieglaudoje. Juk po kelių valandų mūsų ausims jau nebus pasigailėjimo.

Ir ta negailestingumo valanda, be abejo, atėjo. Ir nors iš pradžių „Taurapilis“, vietiniu slengu dar vadinamas „Dispar“, iš pradžių žmonių skaičiumi nuvilia, tačiau kuo labiau senobinio laikrodžio švytuoklė artėja prie devynių valandų vakaro, juo labiau šyla skruostai nuo „Bytautų“ alaus, kuriuo pertekliumi vilioja trisdešimtmetį perkopusios baro dvynės barmenės, o klubo prieangyje jau trinasi pusšimčio jaunų žmogeliukų, kurių dažnas įsispraudęs į hardcore šortus, minia.

Kol lauke aptarinėjamas policijos pareigūnų automobilis, Utenoje kažkodėl pakrikštytas eurodisko, prisimenamas kažkelintų metų „Kilkim žaibu“ festivalis ir neįtikėtinos Murzos vėliavos klajonės po metalistų tarpkojus, scenoje prie kolonėlių garsą jau derinasi naujoji Lietuvos grindcore viltis KARMA JAWLESS. Jie ir pradeda ekstremaliuosius pavakarius.

Grindrolas!Žiūrėti į šiuos vilniečius vaikinus smagu. Grupės frontmenas suklupęs prisiekinėjo, kad jis yra gana įkaušęs, o po to mestelėjo ir drastišką pareiškimą, kad „antrą kartą gyvenime nusivėmė scenoje“. Keista, bet pusšimčio fanų minia nepuolė sekti savo dievaičių pavyzdžiu. Jų himną metalui „Metalinė kekšė“ galima užskaityti, tačiau norintiems labiau įsigilinti į šios grupės ideologiją, visų pirma reiktų užsukti į jų virtualią erdvę

Kita „Metalinio griausmo“ vakarėlio grupė – senokai matyti ir girdėti PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO, sekantys ta pačia grind šaka, tačiau žinovai juose dar įžvelgdavo crust priemaišų. Kaip ten bebūtų, bet kol vyksta jungimosi darbai, bičiulis pasakoja apie Dūkšte sutiktą senolį, kurio namuose matė didžiulį audeklą su išsiuvinėtu grupės pavadinimu – religine teze, o man prieš akis vis smilko pirmojo „Anticity Noise“ festivalio vaizdai, kuriame viena keisčiausių sostinės klikų savo pasirodymu vos neprivertė savižudybe savo gyvenimo baigti keliolikos išprotėjusių fanų.

Bet tai jau istorija – dabar gi PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO atsinaujinę (pasakojama, kad ankstesnysis vokalistas atrado save krišnaitų religiniame judėjime, kitas grupės ideologas pasitraukė į noise sceną). Tačiau žinoma, tai vargu bau ar galima pavadinti nuostoliu, kai į sceną, kur jau stovi keistai, ir tiesiog unikaliai gargaliuojantis vaikinas, apsitempęs kamufliažiniais šortais, prie mikrofono ropščiasi ir simpatiška, nedidukė mergička. „Kriste, tu esi demonas“, – kažkas rėkia iš salės. Kristė, ta pati nedidukė PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO vokalistė, tik šypteli ir pradeda klykti į mikrofoną. Tiesą sakant, sunkiai susigaudau, ką jį bando išrėkti, man nuolat girdisi kažkas panašaus į „pau vau“, ir jau pradedu galvoti, kad kiekviena Kristės partija dedikuojama tradicinei Šiaurės Amerikos indėnų šventei „Pow Wow“, tačiau visažinis kolega tai šifruoja kaip power violence. Tiesą sakant, koks skirtumas?

O salė alsuoja energija. Netgi tas keistas ryškiai apsirengusių mokinukių būrelis įsivelia į balaganą, keliolika energingiausių vyrukų, rodos, pasirengęstage divingui, deja, žmonių masės kiek per maža, kad galėtum nuo scenos saugiai lėkti žemyn galva. Jaučiu, kaip nuo prakaito šlampa ir mano marškinėliai, o kai į sceną išbėga marškinėlius nusitraukusi ir žalsvą liemenuką demonstruojanti paauglė, suprantu, kad dar kelios sekundės, ir galvą imsiu skaldyti į sienas. Įsitikinęs, V.Gerulaitis imtųsi visų žygių, siekdamas uždrausti tokią muziką. O mūsų dar ilgai nepalieka įspūdis, kad bent jau šią dieną tai yra geriausia gyva grupė Lietuvoje.

Ir pabaigai – SAPLES. Mirę ir vėl prisikėlę, su tais pačiais nemenkais pilvais, su tuo pačiu ugningu death metal forever. Kai sėdame į taksi, mūsų dar ilgai nepalieka įspūdis, kad tokio puikaus gitarinio triukšmo mes dar ilgai negirdėsime. Galbūt dėl to kaltos Sudeikių pievos, „Bytautų alus“ už pustrečio lito ar pakeliui į „Metalinį griausmą“ sutikta Užpalių gotė? Bet greičiausiai tai dar vienas nedidelis Utenos stebuklas. Būtų gaila, jei jis nebepasikartotų.