Trys Kieslowskio spalvos

Lenkijoje vyravo absoliuti betvarkė, tiksliau pasakius II pasaulinis karas. Vokietijos ir Rusijos šachmatų partija Ribentropo-Molotovo paktas jau buvo pavirtęs nesuvaldomu šokiu su kardais ir šautuvais, kuriam kaip scena tarnavo Lenkija. Vokietijai, beje, tuomet sekėsi geriau ir 1941-ųjų metų birželį vokiečiams užėmus Bialystoka ir baigiant užimti visą Lenkijos teritoriją, Varšuvos ligoninėje gimė Krzysztofas Kieslowskis. Neilgai trukus Vokietija pralaimėjo karą, skilo į dvi dalis, o Lenkija tapo Lenkijos Žmonių Respublika, įsigijo komunistų partiją ir iki 1989 metų gyveno komunizmu ir darbuotojų streikais.

Kino mokykla

Pasibaigus karui Krzysztofas buvo priverstas daug keliauti po Lenkijos ligonines ir sanatorijas. Jo tėvas sirgo tuberkulioze, tad esant nuolatiniam pinigų stygiui tėvai dažnai Krzysztofa su seseria išsiųsdavo į sanatorijas ar stovyklas, nes tai atsieidavo pigiau, nei nuomuoti papildomą kambarį. Matyt klajokliškas gyvenimo būdas išmokė jį vertinti ne laikino buvimo vietas, bet žmones, tad vėliau iš vienos filmavimo aikštelės į kitą jis dažnai keliaudavo su tais pačiais žmonėmis. Irene Jacob duodama interviu “The Independent” prisimena: “jis visada maloniai priimdavo įvairias pastabas ir pasiūlymus iš filmavimo grupės. Jis turėjo savo teorija, kuri teigė, kad jei pasakysi žmonėms apie ką yra tavo filmas, niekas nepateiks savo pasiūlymų.”
Šešiolikmetis Krzysztofas įstojo į Ugniagesių mokyklą, kurią vėliau pakeitė Varšuvos Teatro Technikos mokykla. Po baigimo Kieslowskis tvirtai apsisprendė stoti į Lodzės Kino mokyklą. Tai buvo liberaliausia vieta Lenkijoje studijuoti dokumentinio ir meninio kino teorija ir praktiką. Bene vienintelė vieta Lenkijoje kur galima buvo išvysti ne tik Tarybų sąjungos kino, bet ir internacionalinio, o jis buvo toks retas įvykis tuomet. Ir neblogas talentų fabrikas, paleidęs į apyvarta tokius kino genijus, kaip Roman Polanski, Andrzej Wadja, Jerzy Skolimowski ir Krzysztof Zanussi.
Deja, porą metų iš eilės stojimo planą įgyvendinti sekėsi sunkiai. Du kartus neišlaikyti stojamieji egzaminai žingsnis po žingsnio jį artino prie privalomosios karinės tarnybos, kuri taip priminė baisius metus Ugniagesių mokykloje, kad Krzysztofas net apsimetė psichiškai nestabiliu norėdamas jos išvengti. Tuo pat metu norėdamas išlaikyti savo šeimą jis dirbo įvairiausius darbus, taip pat ir siuvėjavo teatrui, kur susipažino su savo ateities filmų aktoriais. Būdamas 24-ių jis pagaliau buvo priimtas į Lodzės Kino mokyklą. Savo kinematografininko karjerą, kaip ir daugelis tuo metu, Krzysztofas pradėjo nuo dokumentikos ir pamažu iš Krzyztofo tampa K. Kieslowskiu. 1966 metais išėjo du pirmieji jo filmai: “Tramvajus” apie merginos ir vaikino atsitiktinį susitikimą tramvajuje ir “Ofisas”, apie biurokratijos absurdą.
(Galvodama apie 1966 metais filmuojantį Kieslowskį aš prisimenu Arūną Matelį pasakojantį apie režisūros studijas Lietuvos Muzikos Akademijos Teatro ir TV fakultete. Kameras jie pirmą kart pamatė ketvirtame kurse, o žymiuosius kino kūrinius pažinojo tik iš nuotraukų ir scenarijų.).

Dokumentika ir Vaidyba

Kieslowskis kino mokyklą baigė tezėmis “Realybė ir Dokumentinis kinas”, kuriose teigė realybę esant keistesnę ir labiau jaudinančią, nei fikcija.
Žavėjimosi dokumentika niekada taip ir nepraradęs Kieslowskis viename savo filmų “Mėgėjas” herojaus lūpomis sako savo idilės vaizdų kino juostoje trokštančiai žmonai: “Vaikas labiausiai jaudina tada, kai triukšmauja ar verkia. Tokios akimirkos įstringa atmintyje, o ne laimingi veidai.”
Dokumentika ne tik perteikia objektyviai egzistuojančią realybę. Ji išmoko pastebėti smulkmenas žmonių elgsenoje ir aplinkoje, realybę skaidydama į scenarijus.
Irene Jacob duodama interviu “The Independent“ prisimena, kad “pirmąją dieną jiems susitikus jis davė jai eilę sudėtingų užduočių. Jai buvo liepta improvizuoti pagal įvairias scenarijaus scenas. Jis studijavo jos vaidyba taip, kad jos pasakojime tai skamba kaip antropologinis susidomėjimas. “Jis pastebėdavo mažiausias detales, tai kaip ryju ar aplaižau lūpas, virpteliu ar susiraukiu.”, prisimena Irene. Jis paprašė jos suvaidinti keistą sceną, neva ji skaitanti knygą parašytą, kažko, ką ji tariamai yra įsimylėjusi. Knyga, beje, buvo apie cigarus. Taip pat prašė įsivaizduoti, kad ji esanti viena ir elgtis taip, kaip ji elgtųsi būdama viena.“
“Kieslowskis daug reikalavo iš Jacob. Jis norėjo ne tik vaidybos. Jam svarbu buvo, kad jo tyliausia aktorė visiškai atskleistų savo asmenybę.”
Kieslowskio filmuose matomi daiktai praranda savo fiktyvumą: žmogus prašantis prisidegti cigaretę, vaikai žaidžiantys kieme, indų tarkštelėjimas, veidu bėgantys šešėliai, lašas kavos ant lėkštelės.
Irene Jacob sako, kad “Kieslowskį dokumentikoje žavėjo intymiausios smulkmenos, bet jis pasiekdavo tą ribą už kurios filmuoti tiesiog nebegalėdavo.“ Natūralumas to, kas yra filmuojama nebesislepia už gerai ir blogai suvaidintu scenų. Ji skleidžiasi per režisieriaus sugebėjimus parodyti savo mintį nepriklausomai nuo jo egzistuojančiais vaizdais. Žmonių reakcija į kamerą keičiasi bėgant laikui. Kas buvo kamera ir kinas aštuntajame dešimtmetyje atskleidžia filmų dialogai. Filme “Mėgėjas” Filipo draugas jam sako: “Nufilmuok mane prie sunkvežimio, mama žiūrės tai tris kartus”.

Cenzūra moralinio nerimo metais

Jo herojais tapdavo karo veteranai “Buvau kareiviu”, darbo klasės atstovai ”Darbininkai 1971 – Nieko apie mus be mūsų”, jauna šeima besilaukianti kūdikio “Meilės istorija” ar paprasti žmonės iš gatvės “Kalbančios galvos”. Kartu su šiais filmais Lenkijos kine prasidėjo “moralinio nerimo kino” etapas. Kuriame taip pat dalyvavo Krzysztof Zanussi, Wajda ir A. Holland ir kt. Šis terminas apiema lenkų filmus pastatytus 1974-1980 metais. Šis judėjimas, kurio šaknys- 7 ir 8 dešimtmečio Lenkų dokumentika, siekė prikelti socialinę savivoką Komunistinės Lenkijos fone.
Kieslowskio dokumentika viena vertus buvo cenzūruojama, pavyzdžiui filmas “Darbininkai 1971 – Nieko apie mus, be mūsų” rodantis darbininkus iš įvairių Lenkijos kraštų, neteko daugelio scenų, kita vertus filmas dokumentinis koliažas “Curriculum Vitae” buvo naudojamas partijos propogandos tikslams.
Paskaitoje Amsterdame 1994 metais, Kieslowskis pasakoja:
“Žvelgdami į Rytų Europos kiną: Rusų, Vengrų, Čekų ar Lenkų jūs suprasite, kad cenzūra vertė juos atrasti tokias galimybes apie kurias jie ankščiau nesusimastė. Perduoti žinią auditorijai virš cenzūros lygio sukūrė tokias sąlygas, kurių niekad neturėjo Vakarų režisieriai. Cenzūra nebuvo kokių nors klerkų iš vieno pastato darbas. Ji buvo visur. Nuo cenzoriaus kabineto, kultūros ministerijos, televizijos ir kino iki tų, kurie apspręsdavo tinkamas scenarijus ar ne. Visi žinojo kas yra leidžiama ir bandė žaisti balansuodami ant skustuvo ašmenų, kurio vienoje pusėje buvo draudžiantieji ir cenzūra, o kitoje pusėje kritimas į beprasmę, kurios niekas nesupranta ir nenori klausytis. “
Lenkija įtiki ateitimi, o Kieslowskis meta kamerą

Lenkijoje po 1970-ųjų metų aktyvėjo politinė ir kultūrinė opozicija. Imti importuoti draudžiami laikraščiai ir knygos, būrėsi studentų organizacijos ir net atsirado struktūra vadinama “skrajojančiu universitetu”. Galų gale 1978 metais Jonas Paulius II išrenkamas popiežiumi, kas paskatino lenkus susivienyti (o kai kuriuos gal net įtikėti Dievu). Savo tikruoju vadovu daugelis ėmė laikyti ne Edvardą Giereką, o Joną Paulių II. Tai suteikė vilties greičiau atsikratyti sovietinių nesamonių, todėl 1981 metais beveik devyni milijonai lenkų jau buvo sutartinai įstoję į antikomunistinę organizaciją “Solidarumas”.
Tačiau tai nesutrukdė 1981 metais baigtam Kieslowskio filmui “Atsitiktinumas” , kuriame viena iš nagrinėjamų idėjų buvo žmogaus santykis su politika, prarasti vieną iš keturių istorijų ir pasirodyti kino salėse (be minėtos istorijos) tik 1987 metais. Tiesa, tai buvo istorija apie tai, kaip Lenkija atsikrato komunistų partijos. Rišančiąja “Atsitiktinumo” scenarijaus forma vėliau pasinaudojo ir Tomo Tykwerio “Bėk Lola bėk” ir Peterio Howitto “Dėmesio durys užsidaro”. 1981 metais Lenkijoje prasidėjo suirutė, iki 1983 metų buvo paskelbta karo padėtis, Solidarumo vadovai įkalinti. Kino industrija nuleidus galvą žiūrėjo sau į batus, vyriausybės įgalioti tiekėjai daugiau nebetiekė technikos ir reikmenų, trūko net kino juostų. Beviltiškomis sąlygomis K.Kieslowskis sugebėjo sudalyvauti poroje kino projektų, vėliau nieko nebefilmavo nuo 1984 iki 1988.

Trumpai apie populiarumą

Sekančiu ir vienu svarbiausių Kieslowskio projektų tapo televizijos projektas “Dekalogas”, pastatytas pagal dešimt dievo įsakymų. Kartu su Krzysztof Piesiewicziu kiekvienai iš dešimties serijų buvo parašyti scenarijai. Pradinis Kieslowskio tikslas buvo kiekvienai “Dekalogo” serijai parinkti skirtingus naujus režisierius. Vėliau režisuoti nusprendė pats, o vietoje to parinkti skirtingus operatorius. Su šiais filmais pagaliau Kieslowskis visiškai išėjo iš už Lenkijos ribų. Viena iš Dekalogo serijų “Trumpas filmas apie žudymą” buvo parodyta Kanų kino festivalyje dar prieš Dekalogo pasirodymą TV ekranuose. Patys lenkai nebuvo labai sužavėti šiuo TV projektu, Agnieška Holland interviu Čikagos radijui sako:
“Dekalogas nebuvo gerai priimtas Lenkijoje. Tik po Krzysztofo mirties(1996 metais-aut. past.), kai jis tapo ikona o jo filmai tapo kultiniais tarp jų pateko ir Dekalogas. Žinoma, žmonės žiūrėjo Dekalogą, kai jį rodė Lenkijos televizija, todėl kad tai buvo įdomu ir orginalu. Ir dar dėl to, kad apskritai žmonės dažnai žiūrėjo televizorių.“
Laikai keitėsi, Lenkijos Žmonių Respublika vėl tapo Lenkija, kartu laisvėjo ir kino ribos, nebeliko cenzūros ir tokių uždarų sienų. Kieslowskio kinas ėmė prarasti politinius atspalvius. Didelio pasisekimo sulaukė “Dvigubas Veronikos Gyvenimas” ir turbūt geriausiai lietuviams pažįstama trilogija “Trys spalvos”, kurią kartais parodo Lietuvos televizija. Taip pat Kieslowskio filmus prieš kelias savaites rodė Lenkų Institutas ir Senamiesčio Kino klubas.

Živilė Pipinytė prieš dvi savaites Senajame Treste pristatydama Kieslowskio filmą “Atsitiktinumas” paminėjo 1994- ųjų metų Kanų festivalį ir žiuri sprendimą Quentin Tarantino “Bulvarinio skaitalo” naudai, tuo pačiu sprendimą Kieslowskio “Trys spalvos: Raudona” nenaudai. Yra žmonių teigiančių, jog pasaulis galėjo būti kitoks, jei 1994 metų Kanų kino festivalio žiuri vietoje “Bulvarinio skaitalo” būtų pasirinkusi “Trys spalvos: Raudona”. Labai nemistifikuojant galima įtarti ir tai, kad pasaulis jau buvo kitoks pasirinkdamas “Bulvarinį Skaitalą” ir Tarantino.

Viename interviu Krzyzstofas Kieslowskis sako:
“Su giliu įsitikinimu sakau, kad jei kas nors yra verta pastangų kultūros labui, tai tik palietimas tokių prasmių ir dalykų, kurie sieja žmones, o ne juos skiria. Yra per daug dalykų pasaulyje, kurie skiria žmones: religija, politika, istorija ir nacionalizmas. Jei kultūra kažkam reikalinga, tai tam, kad rasti kas mus vienija. O vienijančių dalykų yra tiek daug. Nesvarbu kas tu ar kas esu aš, jei skauda tavo dantis ar mano, skausmas juk tas pats. Jausmai sieja žmones.< …> Mes visi bijom taip pat ir tų pačių dalykų. Mes visi mylim taip pat. Todėl aš ir šneku apie tai, nes visuose kituose dalykuose aš tuoj pat randu skirtį. “

adaptuota pagal Krzysztof Kieslowski by Doug Cummings