Bene kiekvienas jau tikrai turime bent vieną draugą, su kuriuo nuveikiame nemažai įdomių dalykų, bet bendraujame tik virtualiai (neretai net nematę jo realybėje). Dauguma eina dar toliau ir priklauso vienai ar kelioms virtualioms bendruomenėms, kurios susiburia internete pagal vienokį ar kitokį bendrą interesą, o vis dažniau ir tam, kad kartu įgyvendintų kažkokias kūrybines iniciatyvas.
Lietuvoje atsiranda vis daugiau įvairių internetinių bendruomenių, kurios yra inicijuojamos vieno ar kelių žmonių, bet vėliau kuriasi ir vystosi savarankiškai (kartais ir nenuspėjamai). Apie tai, kaip tokios bendruomenės gimsta, kaip ir kodėl jos veikia, kas jų laukia ateityje, pakalbėsime su dviem iš tų iniciatorių – Tomu S. Butkumi, Vario burnų idėjų dirbtuvių (www.varioburnos.com) projektų vadovu ir atviros Gėrio ir Blogio enciklopedijos (www.goodevil.lt) projekto autoriumi, bei Vytautu Michelkevičiumi, online medijų kultūros žurnalo “Balsas” (www.balsas.cc) redaktoriumi ir postfotografijos (arba išplėstinės fotografijos) parodos virtualaus kuravimo bendruomenės 3XPOZICIJA (www.3xpozicija.lt) įkūrėju.
Jūsų inicijuoti virtualių bendruomenių projektai šiuo metu yra vieni įdomiausių ir konceptualiausių Lietuvoje. Kokia buvo šių projektų pradžia? Kaip apibrėžtumėte jų pagrindinę idėją, tikslą, formatą?
Tomas S. Butkus: Kadaise su vienu bičiuliu kažkokiu keistu būdu (greičiausiai apsvaigę) vaikščiojome po senąjį Vilnių. Visas tos kelionės moralas buvo gana paprastas. Mano bičiulis man vis antrino: niekada nežinai, geri ar blogi dalykai mus supa, tol, kol pats jų nepatiri savo kailiu.
Ir išties, jis buvo teisus. Vienoje vietoje (prie Dangun ėmimo bažnyčios) aptikome tiesioginį gėrio apsireiškimą: the church of gettin‘ higher… O vėliau viena senutė Užupio prieplaukoje nė iš šio, nė iš to aprėkė mus už tai, kad neva prinešėme krūvas plastikinių alaus butelių ir palikome. Tada plastikinius alaus butelius įvardinome didžiausiu blogiu, neleidžiančiu ramiai praleisti laiką prie upės.
Mintis apie įmanomą Gėrio ir Blogio enciklopedijos realizaciją atėjo tik praėjus penkeriems metams: sisteminti ir reprezentuoti vieną pamatinių ir seniausių žmonijos patyrimų naudojant atviro kodo programas. Buvo pastebėta, kad, nepaisant įvairiausių teorinių etinių sistemų ar moralinių dogmų, žmonės gėrio ir blogio kategorijas vartoja senu įpratimu: rinkdamiesi, elgdamiesi, vertindami.
Pavyzdžiui, tas pats internetas vieniems yra gėris, o kitiems – blogis, nelygu kokia asmeninė patirtis, sąlygos, kitaip sakant – aplinkybės. Rašytinė kultūra (apimanti literatūrinius, sakralinius ir mokslinius tekstus, ar net interneto “blogus” bei komentarus) fiksuoja šią įvairialypę ir autentišką patirtį. Taigi norėjosi skirtingų kultūrų, laikmečių ar situacijų pozicijas gėrio ir blogio atžvilgiu sutelkti į vieną informacinę sistemą.
Vytautas Michelkevičius: 3xpozicija yra bendruomenė, kurianti meno ir komunikacijos projektus. Kadangi bendruomenės neatsiranda iš niekur, tai gal vertėtų pasakyti, kad ją inicijavome mes su fotografu Tadu Šarūnu, kuris tikrai pasikaustęs “tinklo ir tinklinimo” dalykuose bent jau iš akademinės pusės. Tai tęstinis projektas, kurio vienas iš tikslų yra pasinaudoti naujausiomis tinklo (interneto) technologijomis ir jas “sukultūrinti” bei “priartinti” prie menininkų.
Šiuo metu vykdomas 3xpozicijos projektas gali būti apibrėžiamas kaip galerijoje vyksianti paroda, kuri yra kuruojama bendruomenės www.3xpozicija.lt el. dienoraštyje (webloge). Taigi ji tuo pačiu vyksta ir internete. Tai bandymas sulieti dvi erdves: meno galerijos baltą kubą ir interneto virtualias platybes. Dažniausiai užduodamų klausimų sąrašas D.U.K. (FAQ) padės greičiau susipažinti su pirmuoju projektu. Jis buvo spausdinamas pavadinimu “Viešas kuravimas ir eksponavimas “.
Kokį matote “statistinį” Gėrio ir Blogio enciklopedijos ir 3xpozicijos bendruomenių narį? Ar įmanoma sudaryti jo apytikslį “fotorobotą”? Kokie žmonės yra labiau linkę įsitraukti į tokius projektus?
TB: Įtarčiau, kad tai yra jaunesni ir vidutinio amžiaus (18-40 m.) žmonės, kurie internetą suvokia ne vien kaip informacines džiungles ar pramogų naršyklą, bet kaip plačių galimybių erdvę saviraiškai. Tai yra žmonės, kurie linkę ne pasyviai vartoti internetą, o aktyviai dalyvauti jo nuolatiniame tobulinime ir kūrime.
Ko gero, nemaža dalis esamų ir potencialių Gėrio ir Blogio enciklopedijos bendruomenės narių yra vienaip ar kitaip susiję su tekstų kūrimu, rašymu, t.y., literatūra plačiąja prasme, nes paties projekto specifika yra grynai “tekstinė”.
VM: Kadangi pirmasis 3xpozicijos projektas turi savo tematiką – tyrinėti postfotografijos apraiškas Lietuvos mene, tai ir bendruomenės narys turėtų domėtis panašiomis temomis. Iš esmės nariu gali būti kiekvienas susidomėjęs, nesvarbu, kas jis – menininkas, menotyrininkas, dizaineris, programuotojas, žurnalistas ar tiesiog aktyvistas. Dalyvauja tie, kurie „post‘ina“ (daro įrašus el. dienoraštyje) ir komentuoja.
Kuo jums svarbus/unikalus virtualios bendruomenes “formatas”? Kokia yra interneto kaip mediumo specifika? Ar yra specifinių su tokiu formatu susijusių rizikų?
TB: Kalbant konkrečiai apie Gėrio ir Blogio enciklopediją, projekto bendruomeniškumas leidžia sukurti objektyvesnę žinių bazę išskleisto arba “išdauginto” subjektyvumo, kurį skatina žmonių įsitraukimas, dėka. Apskritai, šios enciklopedijos kol kas neįsivaizduoju jokiame kitame formate, net jo tolimame provaizdyje – tūkstančio puslapių apimties dviejų knygų tomuose.
Lyginant su ankstesniais Vario burnų poezijos ir konceptualios leidybos projektais, šio projekto specifika yra susijusi su tiesioginiu žmonių įsitraukimu. Jei aktyvumas bus nedidelis, projektas ir liks gemalo stadijoje, jei pajudės – yra galimybė sukurti įdomią, patrauklią, analogų pasaulyje neturinčią duomenų sistemą.
Įsitraukimas ir yra pagrindinė atviros interneto svetainės, kaip tam tikro duomenų sistemos formato, rizika. Vis dėlto, reikėtų dar paminėti tai, kad bendruomenės internete kuriasi pagal šiek tiek kitokius principus, nei realioje erdvėje. Čia nebėra atviro intymumo ir betarpiškumo, įsitraukimas vyksta koduoto taktilinio santykio pagrindu.
Gėrio ir Blogio enciklopedijoje viskas vienaip ar kitaip susiveda į dvi temas ir į vieną tekstą. Iš to ir kyla įvairios rizikos – žmonės mažiau linkę tapatintis su tuo, ką patiria nepilnai, dėl to ir internetinės bendruomenės atrodo amorfiškos, nestabilios, nes pasitraukimas iš jų toks pat lengvas, kaip ir įsitraukimas. Tačiau galima pastebėti, kad pamatiniai bendravimo elementai virtualioje erdvėje visgi niekur nedingsta. Jie tiesiog transformuojasi ir keičia savo išraišką.
Taip atsiranda specifinė internetinė bendravimo kultūra su savo slengu, emocijų raiškos būdais ir etiketu, iš kurios jau rašomos disertacijos. Kita vertus, yra dar vienas dalykas – kadangi daugumos žmonių darbas vis labiau tampa kompiuterizuotas, jie vis mažiau nori praleisti laisvalaikį prie to paties akis varginančio ekrano.
Tikėtina, kad jau netolimoje IT perspektyvoje bus mažinama būtinybė fiziškai kontaktuoti su kompiuteriniais įrenginiais. Tikslas paprastas: informacija turi būti pasiekiama greitai, apdorojama operatyviai, o kompiuterių keliamas nuovargis – minimalus.
VM: Pirmojo 3xpozicijos projekto atveju virtuali bendruomenė suteikia demokratiškumo komunikacijai tarp menininko, kuratoriaus ir galerijos. Internete ir komentaruose galima matyti, kaip yra atrenkamas meno kūrinys, t.y., kaip vyksta komunikacija tarp svarbiausių taškų meno pasaulyje, o tai dažnai lieka paslaptimi. Dar vienas didelis privalumas – tai bendradarbiavimas (kolaboracija), nes vieno nario pasiūlytą idėją parodai gali padėti išplėtoti bendruomenė.
Rizikų yra nemažai. Tarkim, vienas pavyzdys: menininkai vis dar linkę slėpti savo idėjas, kol jų iki galo neįgyvendina, o dažnai net ir užmiršta. O tai visiškai svetima bendradarbiavimo filosofijai. Menininkai mano, kad „žalia“ idėja neverta viešumos arba bijo, kad ją įgyvendins kažkas kitas. Mano galva, jei siūloma idėja yra tikrai tavo, tai jos tikrai niekas neįgyvendins taip, kaip tu tai padarytum.
Kokie faktoriai užtikrina virtualiu bendruomenių gyvybingumą? Kitaip sakant, kaip užtikrinti tikrai aktyvų žmonių dalyvavimą ir įsitraukimą, kad projektas “nepakibtų”?
TB: Akivaizdu, kad vien įdomi projekto tema neužtikrina jo sėkmės ar didelio žmonių įsitraukimo. Kiekvienam pasaulio gyventojui (Google duomenimis) dabar statistiškai tenka 2 interneto svetainės (ne domenai, bet atskiri puslapiai) – ir tų svetainių skaičius auga 2.3 psl. per sekundę greičiu. Turint galvoje tai, kad toli gražu ne didžioji pasaulio gyventojų dalis (kažkur iki 40%) turi priėjimą prie interneto, konkurencija tarp internetinių svetainių yra pribloškianti.
Kad žmonės nuolat būtų įsitraukę, reikalingas nuolatinis kontaktas. Tam gali būti skirtos ne tik įvairios savireklamos akcijos, bet ir patrauklios skatinimo bei motyvacijos sistemos. Tačiau įsitraukimas prasideda tik tai tada, kai žmonėse suveikia savaiminio poreikio ir noro dalyvauti žaidime dirgiklis.
VM: Kaip viskas veikia? Geras klausimas! Kol kas aš dar neturiu atsakymo, nes 3xpozicija veikia vos 4 mėnesius.
Kaip jus vertinate dabartinę panašių projektų vystymosi stadiją Lietuvoje? Tavo manymu, ar dalyvavimą juose žmonės suvokia kaip rimtą veiklą, ar labiau kaip pramogą?
TB: Nepamirštant to, kad IT sektoriaus procesai Lietuvoje taip pat vėluoja, galima teigti, kad internetinių bendruomeninių projektų vystymasis Lietuvoje per paskutiniuosius penketą metų yra itin ryškus. Yra nemažai virtualių bendruomenių, ne tik užsiimančių aktyvia ir produktyvia kultūros sklaida, bet ir bandančių daryti įtaką politiniams procesams. Ne visuose regionuose ir ne visuose socialiniuose sluoksniuose šios bendruomenės yra susiformavusios, tačiau galima drąsiai teigti, kad virtualių bendruomenių aktyvumas yra naujo kokybinio raidos etapo ženklas.
Dėl tokio pobūdžio projektų vertinimo rimtumo ar pramogos aspektu galėčiau pasakyti tik tiek: pats įsitraukimo procesas turi būti suvokiamas kaip tam tikra malonumo forma. Bet tai dar nereiškia, kad jis negali turėti rimtų tikslų, juo labiau – rezultatų.
VM: Visų pirma, tokių projektų yra labai mažai. Išskirčiau dvi priežastis: maža interneto skverbtis ir silpnas internetinio raštingumo lygis (gal dar ir technologijų baimė). Nors internetas ir yra prieinamas, bet Lietuvoje dar nelabai žinoma, ką su juo daryti. Internetas pilnas DIY (“pasidaryk pats”) priemonių, kurios yra labai paprastos ir prieinamos visiems be jokio technologinio išsilavinimo. Pavyzdziui, 3xpozicijos el. dienoraštį aš padariau praktiškai vienas, nors niekad iki tol nemokėjau kurti internetinių puslapių.
Internetas yra platus kaip pasaulis, tad šalia gali egzistuoti pramogos ir “rimta” veikla. Pastarosios, Lietuvoje, deja, dar trūksta. Nors šiaip ta pati virtuali bendruomenė gali būti ir rimta, ir smagi, pvz., art.scene.lt.
Kokios virtualių bendruomenių ateities perspektyvos? Ar tokie madingi dalykai, kaip “atviro kodo architektūra” arba “atviro kodo demokratija”, yra realūs visuomenės plėtros scenarijai ar utopijos?
TB: Pasaulyje vis labiau įsivyraujant nuogiems galios primetimo principams, gilėjant patriarchato ir valstybės valdymo krizei, transnacionalinio kapitalo srautams perimant valdžios funkcijas, virtualių bendruomenių įtaka neišvengiamai didės ir augs. Be abejo, yra įvairių interesų grupių, kurioms nėra malonus atviro kodo populiarėjimas, tačiau net ir aršiausios galios struktūros ar stambios globalinės korporacijos puikiai supranta jų teikiamą naudą tiek kuriant naujus produktus, tiek adaptuojant naujus psichologinius vartotojiškumo aspektus. Elgtis kitaip dabar reikštų pjauti laidą, ant kurio visi kabo.
Kalbant apie politinę sritį, panašu, kad nemaža dalis lietuviškos visuomenės jau perprato, kad kito kelio nebėra, kad vardan bendrų siekių ir tikslų reikalinga konsolidacija. Tokios iniciatyvos, kaip virtualios bendruomenės judėjimas už Lietuvą be kabučių, nukreiptos už kino teatro „Lietuva“ išsaugojimą (kuriame svarbiausia yra nebe pats kino teatro tęstinumas ar viešosios erdvės išsaugojimas, o realiai veikianti pilietinė pozicija ir jos atstovavimas), turi jau nemažą politinę galią, nors veikia ne hierarchiniu, o tinkliniu (atviros bendruomenės) principu, įžemintu šiuolaikinių technologijų pagrindu. Šis faktas puikiai įrodo tai, kad ne tik piliečiai, bet ir internautai nori dalyvauti ir patys kurti savo viešąją erdvę.
VM: Žvelgiant į senąsias Europos valstybes, galima matyti, kad Lietuvoje virtualios bendruomenės dar turi erdvės plėstis. Apskritai, nemanau, kad didžioji dalis visuomenės kada nors sulįstų į internetą. Nors, jei pritaikytume internetui televizijos tinklo plėtros intensyvumą, tai būtų galima visko laukti.
Komentarai