Ūkų ūkai

Skalvijos kino teatre įvykę trys premjeriniai Audriaus Stonio dokumentinio filmo „Ūkų ūkai“seansai pritraukė gausybę žmonių. Tiesa, kito kino teatro didesnėje salėje tilptų daugiau žmonių negu per visus šiuos tris seansus, tačiau Audrius Stonys neatsitiktinai pasirinko šią erdvę. Taip jis išreiškė savo poziciją, šį kino centrą pavadindamas svarbiausia kino vieta Vilniuje.

Mane „Ūkų ūkai“ nustebino savo ritmu. Ištęstų ar statiškų planų, būdingų tiek Audriaus Stonio, tiek apskritai lietuvių meninei dokumentikai, čia nebuvo. Filmas greitas ir dinamiškas. Čia niekas nestovi vietoje – visi herojai lekia, sportuoja, mankštinasi, o dažnai paskui juos juda ir pati kamera. Filme yra kelios veiksmo linijos, kurias paraleliai montuojant taip pat išgaunamas ritmas. Tiesa, kadangi tos linijos neturi aiškaus siužeto, kartais filmo eiga atrodo nelogiška. Prisiminus labai ryškią ir skirtingą muzikinę dalį ir užkadrinį balsą, liepiantį atsipalaiduoti ir įsiklausyti į savo jausmus, logiką galime išvis pamiršti, ir žiūrėti filmą kaip terapinius muzikinius klipus. Kita vertus, tai taip pat labai savitai kuria ritmą. Tuo tarpu visą filmą sujungia autoriaus požiūris ir apmąstymai.

Filmas buvo pristatytas kaip apmąstymai apie grožį ir trapumą. Tiesa – sugretinama jauna balerina ir senyvo amžiaus sportuojantys žmonės primena, kad kūnas sensta, vysta, ir galų gale sunyksta. Tačiau, mano nuomone, tai greičiau priemonė išreikšti pagrindinei minčiai – autorius parodo, kaip žmonės garbina kūną, ir kaip visa tai beprasmiška. Kūrėjas ironizuoja – kaip kitaip pavadinsi kadrą, kur kamera seka močiutę, vis ratu trypiančią kilimą, arba tiesiog maivantis atliktą vaikišką japonišką dainelę, lydinčią bėgiko krosą. Galų gale šis bėgikas sulyginamas su besiseilėjančiu lekiančiu šunimi. Žmogus, kuriam rūpi tik kūnas – gyvulys? Filme galime įžvelgti net meninės dokumentikos parodiją – užkadrinis balsas, anglų kalba liepiantis atsipalaiduoti, įsigilinti į savo jausmus ir t.t., minėta japoniška simbolika, kurią dažnai be reikalo skolinasi europiečiai – visa tai leidžia daryti tokią prielaidą. Kaip bebūtų, ironija neužgožia filmo esmės. Kadras, kuriame mikroskopiškai priartėjama prie žmogaus kūno, odos, tiesiog sukrečia – taip arti esame kūno, žmogaus, bet neatskleidžiame jo paslapties, nežinome jo misijos žemėje.

Keli klausimai filmo autoriui Audriui Stoniui apie kiną, jo žiūrovus ir aktualijas

R.Z.: Kokiam žiūrovui kuriate – mąstančiam ar jaučiančiam?

Audrius Stonys: Nenorėčiau skirstyti tų, kurie atėjo į kiną, į mąstančius arba jaučiančius. Bandau įsivaizduoti, tarkim, vien tik mąstantį, bet nieko nejaučiantį žiūrovą, ir prieš akis iškyla šiandien per televiziją matyto kiborgo paveikslas, arba priešingai – nemąstantis, o vien tik jaučiantis… dar blogiau – kažkokio isterinio nesibaigiančio orgazmo būsena.
Niekada nejaučiau simpatijos racionaliems, viską žinantiems ir viską galintiems paaiškinti. Kaip ir praskydęs jausmingumas man svetimas.
Filmus kuriu tiems, kurie mato, mąsto ir jaučia pasaulį taip, kaip aš. Kuriems svarbu tai, kas man svarbu.

R.Z.: Jūsų bendrakursio ir kolegos Arūno Matelio filmas “Prieš parskrendant į žemę” atstovaus Lietuvai konkurse dėl Oskaro. Kaip manote, kokia galimybė, jog jis taps vienu iš penkių nominantų ar net nugalėtoju? Galbūt kitąmet Lietuvai atstovaus jūsų filmas “Ūkų ūkai”?

A. Stonys: Dėl nominacijos nereikia net abejoti. O dėl paties “Oskaro”, tai labai tikiu, kad filmo humanistinis užtaisas įveiks amerikietiškus stereotipus, bus išgirstas ir pamatytas.
Yra dalykų, kurie suprantami bet kuriame žemės kampe.
“Ūkų ūkai” nebus pristatytas “Oskarui” jau vien dėl to, kad ten gali dalyvauti filmai ne trumpesni nei 40 minučių.

R.Z.: Ką manote apie pačią jauniausiąją lietuviško kino kartą – AXX’ų dalyvius, Kino manifesto autorius?

A.Stonys: Noriu patikslinti, kad jauniausia kino karta ne vien AXX dalyviai. Mano manymu Oksana Buraja, Giedrė Beinoriūtė, Laimantas Kairys atrado savo kiną ir sukūrė labai stiprius darbus. O bet kokį judėjimą sveikinu ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad baigėsi “suokalbyje’’ verkiančių talentų etapas.
AXX įdavė kameras į rankas. Kas gali būti režisieriui geriau.
Jau vien dėl Emilio Vėlyvio atsiradimo buvo verta užsukti visą AXX.
Dėl manifesto man sunku atsakyti. Ar vadinat manifestu tą literatūros kūrinėlį? :)

R.Z.: Kur, Jūsų nuomone, geriau studijuoti kino režisūrą – Lietuvoje ar užsienyje? Ką apskritai reikėtų daryti, norint tapti kino režisieriumi?

A.Stonys: Manau, kad režisūrą reikėtų studijuoti Lietuvoj. Žinau visas problemas ir bėdas, bet vis tiek laikausi savo nuomonės. Studijuojant kitur, atitrūkstama nuo konteksto ir vėliau nepaprastai sunku surasti savo vietą. Jei norėčiau kurti kiną Danijoj, studijuočiau Danijoj, jei turiu planų kurti Lietuvoje, rinkčiausi lietuvių kino mokyklą. Meskit iš galvos globalistinę iliuziją apie kiną be tautybės. Pedro Almodóvar įdomus kaip ispanų kino režisierius, Aki Kaurismäki neįsivaizduojamas be suomiško mentaliteto.
Norint tapti kino režisierium reikia žiūrėti kiną ir skaityti knygas. Autoriaus asmenybė kaip niekur kitur transliuojama kino ekrane.

R.Z.: Kokie jūsų ateities planai? Galbūt sukursite pilno metražo vaidybinį filmą?

A. Stonys: Gal…