Lapkričio 24 dieną Skalvijos kino centre įvyko megėjiškų reklaminių filmų festivalis, kurio organizatoriai – festivalis „Tinklai“ ir, ko gero, vienintelė tokia svetainė Lietuvoje, kur galima žiūrėti, vertinti ir talpinti savo kūrybos filmukus – www.kinomanai.lt. Vienintelė, todėl – geriausia, bet nebūtinai gera. Iš tiesų, sunku nuspręsti, kas kaltesnis dėl šio renginio – dalyviai ar organizatoriai, bet dabar labiausiai tinkantis būdvardis renginiui „Parduodu babcę“, mano manymu, yra „vulgarus“.
Festivalyje, kurio vien jau pavadinimas yra amoralus (parduodu babcę – parduodu žmogų) ir neskoningas, filmai pasižymėjo sąmojo nebuvimu. Sprendžiant iš reklaminių klipų, humorą visi be išimties autoriai supranta kaip pasityčiojimą, pasijuokimą į kamerą, arba pasijuokimą bekuriant filmą. Bene dažniausiai pasitaikiusi „humoro“ išraiška – perkeltinės žodžių prasmės pavertimas į paprastą. Pavyzdžiui – į Vilnių atvykę „gezai“ išsikasa žemės ir bėga, lyg juos kas vytųsi padarius nusikaltimą – nes juk žemė Vilniuje labai brangi. Arba – rodomi gaudžiantys varpai, o užkadrinis balsas skelbia – čia galėjo nuskambėti jūsų reklama. Aš sutinku, kad linija tarp ironijos ir lėkštumo yra itin plonytė – vis dėlto jeigu jos nejaučiama, kam išvis bandyti ironizuoti?
Buvo autorių, kurie nebandė juokauti, ir kūrė „rimtas“ socialines reklamas – apie medį, kuris nėra tik medis (!) ar apie teatrą, kuriame aktoriai pasitraukia šėšėlin. Šias reklamas buvo žiūrėti įdomiau – nes, mano manymu, pretenzijos yra geriau negu vulgarumas. Vis dėlto matėsi, jog idėjos yra primestos suaugusiųjų (turbūt būrelio vadovų), o net jei ir neprimestos, tuomet paprasčiausiai pačių kūrėjų nesuprastos. Renginio kulminacija – filmas „Trys seserys“, kuriame užkadrinis balsas trijų besimylinčių nuogų moterų fone skelbia, jos teatre – naujas Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ pastatymas. Man tiesiog galva neišneša, kaip galėjo organizatoriai leisti sau parodyti šitokį filmą. Ar šio kūrinio autoriai apskritai kada yra skaitę Antoną Čechovą? Blogiausia, kad kūrinio autoriai net nemaištauja prieš intelektualumą, dirbtinumą teatre, ar kita, jie apskritai nemąsto, kam ir kodėl jie kuria.
Nedrįstu ir nenoriu iš šio festivalio pasidaryti išvadas apie savo paties – nepriklausomųjų – kartą. Tikiu, kad tikrai perspektyvūs ir įdomūs šalies jauni menininkai šiam festivaliui nekūrė – galbūt juos atgrasė pavadinimas, ar svetainės „prestižas“. Taip viltį suteikė tarp šūkaujančios, žvengiančios salės vienas užmigęs žiūrovas. Galbūt jo miegojimas tebuvo poza, bet pseudointelektualumas jau geriau negu visiškas jo nebuvimas.
Komentarai