John Fowles „Prancūzų leitenanto moteris“

Įdomu, ar A. Mickevičiaus bibliotekoje jau veikia Dano Browno debatų būrelio padalinys „Johno Fowleso magija“? Sociologiniu požiūriu įvairių kompetencijų skaitytojai galėtų diskutuoti apie Viktorijos (Beckham) laikų romaną, kurį Johnas Fowlesas parašė tokiu britišku akcentu, kad Meryl Streep net gavo Oskarą už sugebėjimą laužyti liežuvį ir kompleksuotos XIX a. visuomenės prietarus, kildavusius daugiausiai iš sublimacijos. Todėl Vakaruose romanas vadinamas „Seksualinių suvaržymų studija“, kas lietuviškai reiškia „Prancūzų leitenanto moteris“ (French Lieutenent‘s Woman, 1969), arba romanas apie romano rašymą.

Kad geriau atspindėTI romano ir Fowleso dvasią, reikėtų, jo paties pavyzdžiu, parašyti bent jau dvejopą apžvalgą. Fowlesas, kaip ir dera postmodernistui, sukūrė romaną apie romano rašymą, apsimesdamas, jog tai Viktorijos laikų siužetų ir socialinių-meninių struktūrų manipuliacija – melodramiškai tragiškas epas ir efektinga XIX a. trivialumų, pompastikos ir klasikinių Anglijos rašytojų parodija. Žodžiu, tokie yra postmodernizmo šedevrai, kurie stengiasi išsiveržti iš vadinamosios „aukštosios literatūros“ ribų, bet išsilavinę skaitytojai juos dievina kaip tik dėl jų „sudėtingumo“.
Pirmojo – danbrauniškojo – lygio „sudėtingumas“ ir „azartas“ tas, kad skrupulingai rankiojant tam tikrus žodžius, tekstas leidžia preziumuoti, pavyzdžiui, šliundra vadinamos pagrindinės veikėjos Saros Vudraf likimą kaip Kristaus kančią. Priešistorė byloja, kad Sara kurį laiką slaugė iš laivo išgraibstytą sudužusį Prancūzų leitenantą. Jauna guvernančių klasės raudonplaukė patikėjo paukščių kalba ir, leitenantui išvykus atgal į Prancūziją, liko rymoti prie jūros laukdama – tesirimuojie. (Rymančios Meryl Streep epizodu 1981-aisiais prasideda K. Reiszo filmas „Prancūzų leitenanto moteris“). Vėliau paaiškėja, kad Sara vis tiek buvo virgin, tačiau vien mintis apie buvusią potencialią galimybę nusidėti nepataisomai sunaikino Saros reputaciją. Kartą nuteista, „puolusi“ moteris, niekada negalėjo atsikratyti socialinės ir moralinės stigmos. Sara yra Viktorijos epochos kankinėėėė! Čia hipo-tezė, o įrodymų paranojikai ieško tolesniuose puslapiuose.

Likusius dalykus aptaria pats empirinis ir imanentinis autorius, kurių pirmasis parašė romaną ir nuėjo toliau mylėti (o vėliau ir gedėti) žmonos, o antrasis tapo romano personažu, kai kuriuos skyrius paversdamas visiškai eseistiniais pamąstymais apie meną, politiką, istoriją ir kitas sekso formas, kurios tampa dar viena – atskira – naratyvine linija.
1969-uosius turbūt pribloškė autoriaus inovatyvumas pateikti dvi (jeigu skaičiuosime ir tą 44/45 (?) skyriuje, tai tris) romano pabaigas. (Aš vaikystėje buvau skaičiusi Kazio Sajos „Gvidono apsiaustą“ su dviem pabaigom – taip kad prie tokių „triukų“ pripratusi). Dar genialiau, kad romano pasakotojas bando apsimesti Čarlzui, Sarai ir kitiems veikėjams lygiu: jis aprašo, kaip vienas barzdotas diedas (supraskite – pats pasakotojas, apsimetantis Folwesu) smelkiamai stebeili kartu traukiniu važiuojantį pagrindinį romano džentelmeną Čarlzą. Vonnegutas „Čempionų pusryčiuose“ tai padarė daug įtikinamiau, nes prie vieno stalo gėrė bent jau su savo amžiaus, o ne su seniai pergyventais, personažais. (Filmo scenaristas Haroldas Pinteris šią vietą ištaiso liepdamas aktoriams vaidinti aktorius, kurie vaidina Fowleso veikėjus). Šiaip ar taip, tebūnie tai dar vienas klausimas Fowleso leitenantų ir moterų ložei.

Kadangi užsiimame romano ir Fowleso dvasios atspindėjimu bei atspindžiais, antrasis – melodraminis – anotacijos variantas būtų toks:

Pats autorius romaną „Prancūzų leitenanto moteris“ laiko savo mėgstamiausia ir tobuliausia knyga. J. Fowlesas detaliai atkuria tramdomo seksualumo ir žiaurios veidmainystės kankinamą karalienės Viktorijos epochą. Aristokratiško Čarlzo Smitsono ir atstumtosios Saros Vudraf, bandančių išsiveržti iš savo amžiaus moralinių pančių, paveikslai įgauna epinės tragedijos bruožų.
„Prancūzų leitenanto moteris“ – pasaulinis bestseleris, įtrauktas į geriausių XX a. knygų, sukurtų anglų kalba, šimtinę. Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo Karelo Reiszo filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Meryle Streep ir Jeremy Ironsas.

(Iš pirmo knygos viršelio atvarto).

P.S. Lietuviškame viršelyje – raudonplaukės damos prerafaelitiško stiliaus portretas. Tarptautinių Žodžių Žodyno Žodžiais kalbant, prerafaelitai – XIX a. vidurio Anglijos meno ir literatūros srovė, idealu laikiusi italų renesanso dailę iki Rafelio. Akcentavo nuoširdumą, dvasingumą, pojūčių reikšmę. Knygos pabaigoje Sara dirba vieno prerafaelito sekretore… Tai va.