Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“

NEPASTEBĖTI RAŠYTOJAI UŽ TRIS KAPEIKAS.

Galvojau, kaip čia ryškiau pavadinus recenziją apie Šaltenį. Pirmasis variantas – „Visi nepastebėti rašytojai“. Iš tiesų Saulius priklauso tai kategorijai kūrėjų, apie kuriuos dažniausiai TIK mokomės mokykloje. Kaip Sigitas P. (Tas pats, kurio Šlepikas prisiekinėja nemušęs) kartą sakė – nieko nėra baisiau rašytojui, kaip pakliūti į mokyklinę programą. Tai juk priverstinis meno kišimas. Didysis procentas tų, kurie rašė analizėmis ir interpretacijomis vadinamus briedus apie tavo darbus, tiesiog ims nekęsti tiek knygų, tiek autoriaus.

Saulius, bent jau mano asmenine nuomone, yra pakilęs į paskutinį mokykliškosios literatūros lygį. Jis visiškai nėra „in“, Saulius – tai bernardinai.lt, o ne youtube.com, Šaltenis – tai segway‘us, o ne Maybuh‘as. Didžioji dalis jaunosios kartos prisimins jį tik kaip beviltiškos senmergės literatūros mokytojos amžiną meilę. Dievaži, kiek mokytojų, skaitydamos „Riešutų duoną“, save įsivaizdavo kaip matematikos mokytoją Meškutę, o autorių – kaip Šatą vyresnįjį? Nemažai, čiuju.

Kitas tipas, kuriam Saulius priklauso – rašytojai už tris kapeikas. Juos mėgsta tavo tėvas (kuriam „Vargdieniai“ – nuostabiausia visų laikų knyga, o išgirdęs apie Millerio, Džoiso arba Palahniuko siužetus tik patrauko pečiais). Jie rašo apie sovietinę realybę, kurios tu ne tiek jau daug ir matei; o jei ir matei, tai tik kaip palikimą, išskydusią, apėjusią vaivorykštėmis iš kraštų, it pro prizmę žiūrint. Jie gavo nacionalines premijas, kai dar nebuvai gimęs. Juos skaito nekaltybę iki vestuvių saugančios mergaitės. Jie tiesiog žiauriai paprasti, teigiami ir – savotiškai – neįdomūs. Tokie nenusišauna iš medžioklinio šautuvo, jei ir tampa priklausomi nuo ko nors – tai tik nuo degtinės; tokie gyvena dviejų kambarių buteliuose Pašilaičiuose su žmona ir dviem vaikais, rašo ne ant popierėlių kavinėse ir ne ant tarakonų nugarų bendrabučiuose, o ant aukštos kokybės popieriaus iš rašomojo stalo stalčiaus.

Dergiuosi, dergiuosi, Sauliau mielasis, bet turiu atskleisti ir purviną paslaptį – 60, o gal ir 70 procentų laiko, skaitydamas Šaltenį, kaifavau. Ne, ne dėl to, kad „Žaltvykslė“ išleido knygą tiesiog bling bling, su originaliu aplanku, kūrybos rinktinę, stilingo dizaino ir gero popieriaus. Nors, turiu pripažinti, tai irgi žavi. Manau, ekstazę patyriau vien dėl to, kad tokie rašytojai vis dar turi vieną kozirį prieš visus spektaklio visuomenės teigėjus ir neigėjus. Trikapeikiniai rašytojai moka tave nusinešti su savimi į lėtą gyvenimo tėkmę. Atrodo, atsiverti ir nugrimzti, tavo pistai greitas ir chaotiškas gyvenimas užleidžia vietą Andriaus Šato ar kunigo Kristijono gyvenimui mažame provincijos miestelyje – no big devote – gyvenimas be kampuotų ambicijų, guma smirdančio sekso ir Skype Me mus vis dar žavi, kad ir kaip tai neigtum.

Ar po to lieka kas nors vertingo ar bent jau įmantraus tavo galvoje? Nežinau. Gal tiesiog daug smagiau važiuoti ilgu autobuso maršrutu per Lietuvą, kai esi skaitęs S. Š. Tai dar labiau suaktyvina paauglišką mintį – kaži, ką veikia štai tos mergaitės murzinu veidu mama, kaip žmonės čia gyvena? It koks ašarą braukiantis politiškai nuoširdus Paleckis susigraudini.

Trumpai: „Kalės vaikai“ – smagi, gera proza, tikras lietuviško nekaltojo barbariškumo (su pagarba a. a. Beresnevičiui) veidrodis, kurio geriausia vieta – kalytė, ginanti namus nuo vokiečių smuklininko iki pat mirties. „Duokiškis“ – apysaka apie vai vai vai kokius sunkius laikus, kai miškiniai iš vienos pusės, o stribai iš kitos. Labai elegantiška, beje. Dramos, apsakymai ir „paraštės“ – savotiški, tačiau ne tokie įdomūs kaip apysaka ir romanas, dažnai tiesiog vaikiškai naivūs, kartais netgi politiniai bei kritiniai (kritika, beje, neapsakomai naivi, nepyk, Sauliau).

A must kiekvienai lietuvių kalbos mokytojai ir nekaltai mergaitei. Bet patiko ir man, kartais tiesiog gera skaityti it bandelę „trys kapeikos“ kramsnotum.

Knygą mums maloniai suteikė “Mūsų knyga” – knygų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei leidyba.