Edgar Allan Poe „Raudonosios mirties kaukė“

Su klasika nepasiginčysi. Kaip, tikiuosi, nesiginčija su Arkikatedra kitoj gatvės pusėj reziduojantys Collosal Grand Whatever Park Hotel. Arba su literatūros, teatro ir muziejų mokytoju nesiginčija jo dešimtokai..

Aišku kad ginčijomės! Kad ir kokia probėkšmė, anonsinė ir emailinė-SMSinė būtų mūsų šiandienė kultūra, kaip man iš 2007 m. rimtai žiūrėti į visus šiuos Poe virpančius, tiksliau, VIRPULIUOJANČIUS žvakių šešėlius, riebiuose gobelenuose atgyjančius žalgirio mūšius ar bent jau paskirus raitelius be galvų, išblyškusias mylimąsias, blykstančias, blykstančias tol, kol iš jų belieka vien Groteskiški Įkapių šmirėsiai, dvasių įsikūnijimo svilėsiai?

Supraskit mane teisingai, aš atkragintai vertinu atmosferos kūrimo darbus, kūrinių ritmą ir pulsą, netgi ištisą stilių, kurio mėgėjus Bodleras taip simpatiškai išjuokia geidžiant, kad vietoj visų šių makabrų Poe būtų geriau sukurpęs vieną gerą istoriją apie Šeimos Židinį, – bet kai penktą ar šeštą kartą siužetas įsiplieskia iki vienintelio esminio apogėjaus: kažką netyčia palaidojome gyvą, t.y. dar nemirusį, o jei ir mirusį, tai jis su visu kostiumu ir karsto draiskanom dabar stovi mums už durų? Come on?!..

Ką gi, galbūt dabar penki šimtai įsiutusių gotų suleis nagus man į gležnus pečius.. Tad dėl visa ko nusilenkime Edgarui, ir Allanui, kad „padėjo pagrindus“ detektyvams ir kitoms rūsio pasakėlėms, Kafkai ir Borgesui, Dostojevskiui ir Faulkneriui.. ar bent jau taip sako viršelis (mums šventas dalykas). Negalim nepastebėti gerbtinai išsipūtusio Poe poetiškumo (nors jo eilės tai užvis neįdomiausios) ir atminties, erudicijos ir išminties, kruopščiausių išnašų – tiek į tikrus, tiek į čia-pat sukurtus šaltinius (kaip paskui mėgo ir tas Borgesas), kurių jis tiek buvo prikaupęs galvoj ir, tikėtina, aplink save (skaitykite ir įvadinius/pabaiginius straipsnius, jais, su paaiškinimais, įstabiai apipinta ši kuo išsamiausia, bet nepilnutinė Poe kūrybos rinktinė).

Kartkartėm susimąstau, kur mes padėjome tokius įvairių kontekstų išmanymus ir citavimus iš atminties (įskaitant ir fluent lotynų k.): ar žinių (bei fiction) susikaupė tiek, kad nebeįmanoma nei aprėpti, nei atsirinkti, nei atėjus į gerbiamiausią rajono saloną, susišnekėti su luomo kolegomis, kas smagiausio įvyko pasaulyje ir laikraščiuose; ar ne žinios bei pliuralizmas, o tiesiog visiška triukšmo perprodukcija mus apkurtino. O gal ir viena, ir kita išklibino tų laikų „galimybę“, tiksliau, geidžiamybę sugebėti visą žinomą aplinką susidėliot į lentynas.

Ir dar gūžčioju pečiais, ar Poe tikrai, kaip kalbama, knisosi į pasąmonės įvairialypumus, ar (kodėl tada) ši kasyba vis atsitrenkia į „kapo duobės“ ir visokių skeletų tipo gilumas. „Staiga neįprasta šeimos gydytojus apstulbinusi liga pasiglemžė jos liauną grožį ir mažai pažinusią sielą“…