Estrella Damm Primavera Sound’07

Skelbiam Estrella Damm Primavera Sound Festival 2007 atidarytą!
Šiek tiek priešistorės. Ji ne apie tai, kada ir kaip festivalis prasidėjo ir kokios grupės garsino Barselonos muzikines erdves prieš metus /dvejus. Labiau apie tai, kodėl buvo pasirinktas būtent šis festivalis. Laikas, lineup’as, kaina, vieta – pagrindiniai kriterijai.

Daugiau atlikėjų, daugiau žmonių, daugiau lakstymo, psichozės, nuovargio, lūkesčių.

Mes nuo ryto negyvi. Miestas taip pat nealsuoja: autobusų stotis tuščia, mieste kamščių nėra, niekas niekur neskuba. Šalia stoties susirandam parką ir jame stebim rytinio siusiuko išvestus šuniukus ir jų šeimininkus. Prakaifuojam dvi valandėles ir leidžiamės ieškot TIC‘o. Radę vėl gaunam žemėlapius ir pensionų sąrašus. Susižymim ir leidžiamės į paieškas. Išlindusius iš TIC‘o mus pagauna vietinis Sandro, kuris vėpliodamas ispaniškai siūlo kambarį. Nors ir nepasitikiu tokiais geradariais, išklausau – dvilovis kambarys prie La Sagrada Familia, 35 EUR nakčiai. Jamam. Nes nėra jėgų šuoliuot iki Las Ramblas. Kažkaip net nepajutom, kaip Sandro mus nusitempė į metro, po kelių stotelių išlipom, žingt žingt – ir jau kambary. Sumokam už parą, nes, vildamasis rasti kokių draugų festivalyje ir taip pasipiginti nakvynę, sakau „miegosim 2 arba 4 naktis“. Bet pradžiai mums reikia miego. Užsidarom savo gautame 5 kvadratų kambarėlyje ir miegam kažkiek posmų. Pabudę palaižom nykščius ir pavakarieniavę metropoliteno tamsybėmis skrendam į Forumą (taip vadinasi festivalio vieta, specialiai visokiems open air‘ams pastatyta). Palaukiame eilėje prie bilietų išsigryninimo į bandažą ir magnetinę įėjimo kortelę – ir mes jau viduj!

Pirma festivalio diena

Įsikrapštę į patį vidų jau po 21.00 val., turėjome nebesvajot apie jau įvykusius koncertėlius, iš kurių galbūt paminėtini švedai Herman Dune ir vietiniu katalonu The Light Brigade, kurio pop skambesys lyginamas su Nick Drake ir The Divine Comedy (sunkiai suprantu, bet nu). Žodžiu, pagrindinėje scenoje užsiraunam ant Melvins (maždaug nieko neatsimenu, nenoriu atsimint, žiūriu – knygutėj lyginami su Black Sabbath), todėl nupėdinam į kitą sceną pačiupinėt Melvins minus M ir n = Elvis. Elvis Perkins. Stovi toks berniukas ant scenos ir dainuoja. Net galvom pakinkavom ir paplojom. Į knygutę jis neįsipaišė (vienintelis), tačiau jau namie persukau jo debiutinį albumą “Ash Wednesday” – visai siūlyčiau pabandyt, nes nesikandžioja. Jis, žinia, iš tų singer/songwriter. Statomas greta Leonard Cohen ir Bob Dylan, su kuriais artimesnio prisilietimo neturiu, todėl man Elvis liks vienu iš bardų. Beje, gal ir neaktualus, bet visgi faktas, kad jo motina, fotografė, žuvo per 9/11 tragediją. Berniukui nusilenkus žygiuojam pasitikt negirdėtų Slint, apie kuriuos paskelbus lineup ciniškasis Pitchfork rašė “Slint performing Spiderland! Exclamation points!!” Taip vadinami post-rock titanai turėjo atlikt 1991-ųjų labai palankiai įvertintą albumą. Ir jie atliko. Ir aš girdėjau. Ir supratau, kad reikia kada nors dar kartą paklausyt, nes ten per rimta muzika, kai nuolat žvilgčioji į laikrodį, laukdamas Smashing Pumpkins.

Iki tol mes dar girdėjom berniukus, dainuojančius kaip mergaitės (Parenthetical Girls), bet jie liko užgožti artėjančių grandų koncerto fakto. Kaip čia dabar nieko neįžeidus? Iškart noriu pasakyt, kad Smashing’ai man yra grupė, dėl kurios į festivalį važiuoja visi kiti. Juokinga, bet tik grįžęs atsisiunčiau greatest hits, nes man tiek užtenka. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Taigi, kas nors benori išgirst, kokį įspūdį man paliko tie, apie kuriuos rašė “after seven years of the last-ever concert”? Jie pradėjo grot taip, kad aš supratau, kodėl prie jų stiliaus apibūdinimo stovi žodžiai “amalgam of progressive rock, heavy metal, goth rock, psychedelia and < ...>”. Būtų švelnu, jei pasakyčiau, kad nuo pirmųjų akordų niekas neapsiverkė. Tačiau kitos dainos atgaivino tikruosius fanus. Netgi pats padainavau ir “Today”, ir “Tonight Tonight”, ir “1979”. Visa kita jums geriau papasakotų mano draugas lioo, nes jis turi visus albumus ir moka daugiau dainų. Per Smashing’us praleidau Fennesz + Mike Patton, dėl ko net gailėjausi. Bet artėjo 1.15 val., kai turėjo laukt išganymas “balta-raudona-juoda”. Tačiau iki išganymo teko smagiai pakinkuot galvą per Fujiya & Miyagi pagal dainą “Ankle Injuries”, kurioje jie (trise, beje) kartoja savo grupės vardą – ir taip visą dainą. Jie labai komiškai atrodo scenoje, nes nežino ką veikt, net nesijaučia mėgiami. Taip ir atrodė jų koncertas: viena daina galvos kinkavimui ir meldimuisi, o kitos tokios pačios, tik neįdomios (nors 2006-ųjų albumas “Transparent Things” klausosi tikrai padoriai). Laiko nebuvo ilgai kankintis, bet mes ir nelaukėm – nubėgom pasitikt Jack ir Meg Whites aka The White Stripes. Niekad negalvojau, kad dėl jų verta kažkur trenktis. Dėl šitų dviejų, kurie visą muziką padarė būgnais ir gitara. Bet taip jau atsitiko… kad linksėjau galva ir šokinėjau į aukštį ir į šonus, kol kuklioji Meg žiūrėjo į broliuką, kuris ardėsi po visą sceną, keisdamas gitaras kaip moteris (atsiprašau).
Jis tikrai moka dainuot, grot ir gerai atrodo scenoj. Be abejo, juodoje baltoje raudonoje scenoje savo stilizuotais kostiumais pyškino dainas iš naujojo albumo “Icky Thump”, (sorry) apie kurį nieko nežinau iki šiol, nes man jų muzika pakankamai vienoda, kad gadinčiausi įspūdį pamilęs 2003-ųjų “Elephant”.

Tiesa, tai buvo pirmasis koncertas, kurio metu suvokiau negailestingą tokių didelių festivalių minusą. Publika nuolat zuja nuo vienos scenos prie kitos, laiką leisdama tik prie garsesnių arba nežinomų-bet-patikusių grupių koncertų. Viskas kaip ir natūralu, tačiau visa tai laikui bėgant išryškina faktą, jog niekas nepersistengia prašydamas biso. Netgi tausodamas jėgas nesistengia nusišokt per vieną koncertą – juk laukia jų dar galybė, tausojam sveikatą. Nesąmonė! – pasipiktinau ir aš, kai Jack pasakė, kad maždaug “publika kažkokia vangi, gal todėl, kad seniai nebuvom Ispanijoj arba kad neišmoko naujų dainų žodžių”. Blyn-nu. Dar truputį pagrojo ir išėjo. Pradėjau taip kaukt, kad kompensuočiau tylą, nes toks jausmas, kad niekam nieko nereikia. Tada jie grįžo ir trenkė iš dramblėto albumo dainų, kad pragydo mano balsas viršum visų galvų, nes trepsėt per “Black Math” neužteko. Traukiu ir “The Air Near My Fingers”, ir “I Just Don’t Know What To Do With Myself”, mintyse prašydamas ir “It’s True That We Love One Another” (tačiau teta Meg tądien nedainavo). Na, ir ką, paklausite jūs, negi nebuvo “Seven Nation Army”? Koncertui besitęsiant (su bisu) apie 1,5 val. armijos dainos nė kvapo. Pagalvojau, kad jiems gal jau užkniso grot tą dainą? Pagalvojau, kad prieš Arcade Fire koncertą labai repetavau jų “Intervention”, kurios nebuvo išdainuota. Ir… rodos, jie baigia. Tada, mes jau ne kartą su Liudu pertraukėlių metu trimitavę “tuu.. tu-du-tu-tu-tuu.. tuu” (keista, čia irgi septyni garsai), išgirstam ispanių pritarimą. Tuomet pasileidžiam triūbyt, kiek gerklė leidžia, ir Straipsai padaro tą patį. Uch! Po akimirkos tapo aišku, ko atėjo liaudis. Gal ir gaila, kad tik tiek tereikia armijai gerbėjų – didžiausio grupės hito, tačiau jo nesulaukt būtų buvę skaudžiau. Po tos dainos visi laimingi ir nebebisuoja (o tai turbūt būtų beviltiška); skirstomės ir mes.

Ką dar šiandien turim? Ogi šokių. Netolimoj scenoj tautą šokdina Justice (kurių mes dar tada nepažįstam), paleidę kažkokią dainą “We are your friends.. You (will) never be alone again”, ir visi skanduoja ir juda (ir, be abejo, suktinukę kitą patraukia). Bet Justice laikas greitai baigiasi – 3-ią ryto prie pulto ateina Girl Talk. Ir patys paskaitysit, kad tai Greg Gillis, pusmečiu už mane jaunesnis dėdė remiksuotojas ir prodiuseris iš Pensilvanijos, o aš pastebėsiu, kad kažkodėl festivalio knygutėj buvo parašyta, kad bus pristatytas 2006-ųjų “Unstoppable” (turbūt nužiūrėjo nuo allmusic), kaip vizualizacija tūso pradžioj buvo parodytas “Unstoppable” viršelis, tačiau buvo grotas tikrasis 2006-ųjų “Night Ripper” (jei kam nors truputį įdomu, tai pasakysiu, jog “Unstoppable” yra 2004-ųjų ir nevertas dėmesio)… Na va, apsunkinau techninėm detalėm, o juk svarbiausia buvo net ne jo 100 dainų semplų miksas (tarp kurių buvo ir Smashing’ų gabaliukas, dėl ko palaimingai atsiduso publika), o tai, kad dėdė labai energingas. Nuolat purto galvą, mėto į publiką konfeti, atsistumia nuo pulto ir pašoka, šiaip pašoka į viršų ir suploja kojomis, rengiasi iš pradžių viršutinį drabužį, po to maikutę ir nuolat nenustygsta vietoj. Žodžiu, jis vargiai susitalpino į savo valandinį laiką, bet pabaigoj visas nuogas ir šlapias paprašė dar keleto minučių, nes neva visada seto pabaigoje dainuoja kažkokią savo dainą. Nesvarbu, kad ta daina šūdina ir vokališkai, ir instrumentaliai, tačiau jis ją atliko crowdsurfin’damas aukštielninkas su mikrofonu dantyse (aišku, kažkurioj vietoj nukrito). Nesakau, kad jis buvo vakaro vinis, bet pažiūrėt ir galvyte pritart buvo nuoširdžiai smagu.

Po to nebuvo nieko, todėl ėjom namo. Gal susimaišiau laike, bet, įsispraudę į nemokamą autobusą (vis dar stebiuosi, kaip manęs nesutraiškė ar nesumindė), nuvykom į Plaza Catalunya, iš kurios grįžom miegot, ir laikrodis rodė po 6-ių ryto. Labanakt.

Antra festivalio diena

Šiandien – didesnė diena, anksčiau prasidedanti ir vėliau pasibaigsianti. Pėsčiomis kulniuojam į savitarnos restoraną El Fresco, nes mums reikia kažko pavalgyt ir išgert. Tada klibinkščiuojam likusį kelią pėsčiom iki Forumo. Žlugo mūsų viltys išgirst ir Portastatic, ir Brightblack Morning Light. Kadangi padoriai neprisimenu, neparašysiu ir apie The Rakes, kuriuos lyg ir girdėjom, bet absoliučiai nieko ypatingo. Pirmas įstrigęs pasirodymas buvo graikų Evripidis And His Tragedies, įvardijamas kaip Europos atsakas Rufus Wainwright. Na, man labiau tas balaganas ant scenos buvo panašesnis į kiek linksmesnį Beirut orkestrėlį, bet jūs patys susiraskit 2007-ųjų self-titled albumą ir paklausykit. Nes tai nei Beirut, nei Rufusai :) Praleidom ir Black Mountain, nes ant nosies kabėjo Blonde Redhead. Kas dar geriau – jie nepašika savo vardo. Nors ir ne viskas gerai su garsu, jie plėšo savo paskutinį “23” albumą kaip plotkelę ir dalina publikai. Ji nėra gausi, bet, po velnių, apie publiką likau apskritai neigiamos nuomonės. O ir kam reikalingi tie žmonės, kai ant scenos šortukais apsirėdžiusi suokia teta Kazu Makino (net nustebau, kad ji japonė, nes jos kojos ilgos) su dvyniais Paces. Taip, gyvai mes girdėjom ir “23”, ir “Dr. Strangeluv”, ir “SW”, ai, nu visą albumą beveik.

Malonu, kai diena prasideda be ekscesų.. Kam nors patinka The Fall? Mums tai ne. Pamatėm jų startą ir pasišalinom. Žiūriu į timetables ir gailiuos, kad nenuėjom į Spiritualized, kurie grojo uždaroj salėj. Ką gi, tuo metu labiau erzinom vienas kitą uždaviniu pasirinkt tarp Beirut ir Band of Horses. Kaip manot, kas laimėjo? Pirmojo albumą pamėgau jau anksčiau, su antrojo šiek tiek kamavausi, kol susidraugavau. Visgi nuskuodžiau 5 min. arklių bandos paklausyt. Bet ką tu apie tiek papasakosi? Parkurnėjau ir likau su Beirut iki galo. Dabar galvoju, kodėl Jack White netrukdė garsas, o čia trukdė? Kodėl kompanijos lyderis ar tiesiog balsas taip silpnai traukė, kodėl kiti nepadėjo? Tai buvo gero studijinio albumo grupės tiesiog koncertas. Nepatiko; tuo labiau, kad Band of Horses kitam gale tikrai kokybiškiau traukė savo partiją. Na bet.. už kelių minučių užkandam Maximo Park, kurios lyderis skėryčiojosi scenoje ir sąžiningai atidirbinėjo už mūsų sumokėtus pinigus. Energijos grupei netrūko, kiek kitaip buvo su muzikos įvairove – Warp kompanijai netradiciniai artistai su tradiciniu rėksnių rokeliu. Hm, reikės persvarstyt jų galimybes atsidurti mano įrašų kolekcijoje. Kas toliau? A, po pusvalandžio nuo Maximo Park žiovulio mus turėjo stot į eilę gelbėt Modest Mouse. Tokia gera grupė, o teprisimenu, kaip nuėjom iki scenos ir žiū – nebėra vietos. Tai užsilipom ant kalnelio šlaito ir taip slidinėdami persikreipę klausėmės. Na, minėt, kad visos grupės daugiausia atlikinėjo savo paskutinius albumus turbūt neverta, tik pasakysiu, kad pelyčių man kol kas labiausiai įstrigo priešpaskutinis. Galbūt todėl kartais norėjosi pagraužt nagelius, nes nu buvo ne tai. Niekas nesako, kad magėjo bėgt į People Are Germs paralelinį koncertą (tikrai ne), bet tas lūkesčių neišsipildymas mane jau iš vidaus suėst baigia. Gerai, kad virš mūsų sėdėjo kažkokios dvi porelės, kurių mergiotės buvo padaužos ir kaišiojo man savo kojiniuotas pėdas, kurias pagriebdavau ir traukdavau. Gerai, kad kartais paliesdavo man ausį ir rėkdavo “hey, i’m touching your ear, i’m touching your ear!” Gerai, kad kiek vėliau jos pradėjo raut žolę ir skandint kažkokį taip pat nekaltą vyruką sėdėjusį šalia manęs. Gerai, kad prieš mus trumpam prisėdę grėsmingai atrodantys vaikinai pametė alaus skardinę, kurią mes suvalgėm neatidarydami.

Gerai, kad po Modest Mouse į sceną stojo Low. Gerai. Vadinamojo slowcore/sadcore atstovai taip ir atrodo ant scenos – nežiūri, nejuda, nekvėpuoja ir beveik nedainuoja. Nors trankus (“Drums and Guns”) šiemet išleisto albumo pavadinimas, Low, žinoma, lieka savo stichijoje – šnabždesiu dainuojami žodžiai su “Laužo šviesos” vieno skiemens tarimo trukme. Perdedu, aišku, tačiau jie migdė patenkintus gerbėjus, kurie net nepajėgdavo apdovanot aplodismentais. Kol kas besistengiant susidraugaut su naujuoju jų albumu, kantriai mėgavausi ramybe ir laukiau ankstesnių perliukų. Tuomet net ir prikimusiu balsu stengiausi taip lėtai ir ilgai murmėt “(That’s How You Sing) Amazing Grace”, “Canada”, “California”, “Tonight”. Gera. Kompromiso būdu nutraukę šitą lengvą simfoniją, nubėgom paknapsot į bepročius brazilus Bonde Do Role, daugiausia festivalyje rėkavusius, šokusius, plojusius, besikračiusius ir kitaip besimaivančius atlikėjus. Daug gražiau vizualiai atrodė uolusis darbininkas Kid Koala, savo keturiomis rankomis dirbantis 3-imis patefonais ir visais tais kontroleriais, faderiais ir paklauskit didžėjų dar kuo. Kai klausai scratch’o, pasiilgsti muzikos. Nepabučiavę senų kaip tankas rokerių Built To Spill (nors šiaip jie rimti vyrai), nušuoliavom patikrint, ar netyčia skleista informacija, kad atšaukti Klaxons, Spank Rock ir dar vietomis sukeisti Hot Chip su Battles, nėra netyčia klaidinanti. Kad juos devynios, būtume pražioplinę Hot Chip! Jie buvo vieni iš laukiamiausių, nes praėjusių metų “The Warning” mane įspėjo, jog nepamirščiau įtraukt albumo į metų Top 10. Gal todėl jie buvo vienas mažų nusivylimų, nes “The Warning” nėra paskutinis albumas, o patys čipai įkrito į kažkokį house, kuris lydėjo visą jų koncertą. Ar jie užsivėžino dėl neseniai pas K7 išleisto DJ Kicks kompiliacijos, ar čia mūsų laukia toks begėdiškai linksmas ir.. nefainas albumas “Shot Down in Flames”, kaip rašoma knygutėje? Jų house nėra nuobodus, jie turi kažkokio cinkelio, bet tai nėra “The Warning” seilėta magija, už kurią norėjau gult kryžium. Aišku, turėčiau džiaugtis, išgirdęs Alexis Taylor vokalą, tačiau kitas vokalistas Joe Goddard nuolat kažką burbėdavo į mikrofoną, dažnai pro šoną.

Žodžiu, 5.00 val. stovim ir kartu su kitais diskotekininkais laukiam Diplo pasirodymo. Na, nesitikėjau išgirsiąs nepakankamai įvertinto nuostabaus 2004-ųjų “Florida”, tačiau mintyse prašiau, kad būtų kažkas panašaus į tai, o ne į M.I.A. ritmus ar šiaip paskutinįjį “Fabriclive.24”, kuris yra geras, bet mažumėlę gadina ausis. Žodžiu, atėjo toks kuklus berniukas ir pradėjo nuo tokio gabalo, kad visi ėmė siekt šokinėjimo į aukštį rekordų. Pasitaškėm ir mudu, bet po to DJ setas pasuko tarp “bet ko” ir “kažko”, todėl prasibrovėm pro visus diskotekų mylėtojus ir šovėm namo. Pamenu tik, kad paskutiniu metu jau taip skaudėjo kojas, ypač padus, jog buvo sunku ne eiti, o liesti žemę. Visiškai šviesu; miegam savo kamurkėj.

Trečia festivalio diena

Ji prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir praėjusi. Atsikeliam, valgom, einam ten. Nors ir praleidom niekad negirdėtus 6PM (siūlau pabandyt jų “Far From Perfect”) ir antifolk atstovę Kimya Dawson, skubam į vienus mano favoritų The Apples in Stereo (o tuo metu paraleliai plaka Ted Leo and the Pharmacists). Bliamba, dar tik sixpostmorning, festivalių žmonės ryškiai marksto akis, o aš šėlstu, nes obuoliai ant scenos – ne abeliai. Jie duoda garo, nušokuoju pastraksėt, nors ir su alum, nors ir skauda galvą-kojas-pilvą-viską, žinau, kad turiu maždaug 45 min., todėl rėkiu jiems iš paskos, kartodamas “New Magnetic Wonder” dainų žodžius. Voila! Jiems nieko netrūko, išskyrus papildomo laiko. Jūs pasakykit man, kodėl visos festivalio dienos prasideda taip gerai, o toliau tik “vaikštai”? Kad ir The Long Blondes. Lyg ir nieko, lyg ir tas pats, ar čia blondinės, ar čia lietuviška garažinė merginų grupė. Po 20 min. einam į lauko tualetą ir pas jas nebegrįžtam. Mane labiau sudomino niekad negirdėti, bet jau tris dešimtis grojantys The Durutti Column. Nepasakysiu nei ką jie grojo, nei į ką panašūs (na, similar artists patys rasite AMG ar kitur), bet truputį žavėjausi profesionalumu ir atmosfera, kurią jie kūrė muzika.

Ilgai neužsibūnam, nes už akimirkos mus turi linksmint kaip vieni geriausių live act traktuojami Architecture in Helsinki. Kaip manot, gerai pavarė? Gal nebuvo to didžiojo boom!, gal kiek trūko švarumo garse, gal dar daugiau trūko publikos entuziazmo, bet jų orkestras nepasišiko. Jų albumų pristatinėt jau nebereikia, jie rado kelią į mūsų širdis jau prieš keletą metų, todėl mes plojom ir šokom kartu su australais, kadangi jie moka dalintis gėriu. Tad, nors jų remiksų kompiliacija ir nebuvo įvertinta, laukiame ir valgome jų trečiąjį ilgagrojį “Places Like This”. Kas po to? Tetulė Patti Smith, kurios nesugebėjau tinkamai/palankiai įvertinti, ar iškart peršokam prie Matt Elliott? Čia mes padarėm lemtingą posūkį festivalyje, nuėję į Auditori – sceną 3000 vietų salėje.
Turbūt jei reiktų atspėt labiausiai patikusį koncertą, ties šiuo vardu apsistotų nedaugelis. Be abejo, aplinka kalta. Ten, kur gali girdėt (Matt koncertavo su “and his orchestra”) ir smuiką, ir kontrabosą, ir kliapą, ir patį Matt balsą, gitaras ir jo draiveriais kuriamą triukšmo simfoniją, – na, tai užburia. Atgaivina. Pakylėja. Griausmingai plojam, ir aš jau niekuo nebenusivylęs. Padovanoja mums “Failing Songs”, o visi ploja atsistoję, ir niekas neskuba bėgt į The Good, The Bad & The Queen.

Neskubam ir mes, bet nueinam. Į pačią pabaigą. Gerai turbūt grojo, bet vis dar gromuliuoju uždaros salės privalumą ir Matt stebuklingumą. Buvo užplūdusi tokia M83-iška palaima, kad valandai nieko nereikėjo. Bet man nuolat trukdė. Trukdė ir Sonic Youth, sutraukę milžinišką minią žmonių, o man, niekad jų padoriai negirdėjusiam, tai buvo tiesiog eilinis erzinantis triukšmas. Kiek atsigavau per dar vieną neformatinę vapsvą – Grizzly Bear. Prisiminimai negilūs, bet norėjau būt iki galo, o ne bėgt užmest akį į Nathan Fake, deja, grojusį DJ setą vietoj savo skambaliukais pagardinto “Drowning in a Sea of Love”. Būt su grizliais būtų buvę geriau, kaip paaiškėjo vėliau, negu su Wilco. Ir tikrai – nuo meškos ant vilko. Pasitvirtino taisyklė “jei grupė išleidusi daugiau nei vieną albumą, greičiausiai neišgirsi to, kurio norėtum”. O tikėjausi, kaip visada. Tačiau jie buvo triukšmingi, prastoku garsu, didžiulėj scenoj, prikimštoj žmonių. Šokis su vilkais neįvyko. Tikriausiai todėl atlapojau užrašą Mum ant festivalyje nusipirktų marškinėlių ir nuėjau pasitikt islandų burtininkų. O pasirodė, kad jie visai ne burtininkai. Kiek nukėlę 2007-ųjų albumo išleidimą rudeniop, jie papuošė sceną trim mergaitėm, kurios nuolat šokinėjo, kvailiojo ir tais specifiniais balseliais šūkčiojo arba net dainavo. Neįtikėtinai akis merkė miegas, bet. Gavom visgi Mum dozę. Per mažą pabudimui, bet pakankamą šypsenai. Tokie pervargę ir šypsodamiesi grįžom. Festivalis uždarytas. Beveik.

Ketvirta festivalio diena

Mėgstu dienas, kai galima išsimiegoti. Mėgstu dušą. Mėgstu valgyt. Pasivaikščioti po miestą. Nufotografuoti senelį, ant vieno iš bulvaro suoliukų atsiraitojusį kelnių klešnę ir rūpestingai valantį. Rytiečių porelę tam pačiam bulvare žaidžiančius stalo tenisą tarp trupinių ieškančių balandžių. Imigrantus paauglius, besigiriančius parsisiųstomis naujomis polifoninėmis melodijomis. Kitą sėdintį senelį ir laukiantį, kol kas nors pravažiuos dviračiu ne tam skirta juosta, kad galėtų pamokyti. Gaudi parką, į kurį einam mes sekmadienį, ir į kurį eina minios žmonių kiekvieną dieną. Ten vietiniai spardo kamuolį, o turistai pleškina panoramines nuotraukas.
Dar mėgstu grįžtant valgyt paella Valenciana su šalta taure alaus, kuris remia Primavera Sound festivalį.
Mėgstu neskubėt ir pailsėt – juk šiandien tikroji paskutinė diena.

Vakare nuvykstam į Apollo – tokį New York Club atitikmenį, kur mus pasitinka gal kiek Erasure primenantys Sevilijos kirpėjai Southern Arts Society. Po to mus bando džiuginti kanadiečiai Apostle of Hustle. Nors ir buvo keletas žiežirbų, ugnies neįžiebia. Juos keičia tautiečiai Malajube, kurie palieka daug energijos ir prajudina susigrūdusią ir kvėpuot kuom neturinčią minią. Kaip vėliavą išsikėlę savo “Trompe-l’Oleil”, jie džeržgina gitaras, tranko klavišinius ir smagiai šūkauja. Tikrai nenuobodu, tačiau įvertinus mūsų (ne paslaptis, ir daugelio kitų maratoninkų) būseną, gražu, kad sulaukėm jau nebe kanadiečių Of Montreal, taipogi laikomų vienu geriausiai live act grupių. Tarsi nustūmę sunkiai pakeliamą tvankumą į šalį, jie surengia garso ir vaizdo spektaklį. Problematiškas, bet trykštantis gyvybe Kevin Barnes vaikšto po sceną kaip gaidys ir kakariekuoja. “Hissing Fauna, Are You The Destroyer?” – taip visas savo asmenines problemas slepia Kevin’as. Trupės nariai taip pat neatsilieka patrakimu ir siaučia prie savo instrumentų. Visgi paskendę dūmuose, paliekam šitą neapskaičiuotą erdvę atkaklesniems ir dūlinam namo. Kitą dieną laukia malonus tranzavimas Lietuvon.

Ką supratau apie festivalius? Kad gera turėti saiką. Kad būtina grupė, kuri pravirkdo. Kad reikia bendravimo ir šėlimo su draugais arba kaip tik nepažįstamaisiais. Kad norisi išalkusios publikos, kuriai kiekvienas koncertas būtų lyg paskutinis. Ir kad nereikia nieko suprasti.