Apie vaikų ir filmų skirtumus bei panašumus, gyvybiškai pavojingą aktorių darbą, filmus, kuriuos apibendrinus galima pavadinti melankomedijomis ir daugybę kitų dalykų šypsodamasis pasakoja garsus olandų kino režisierius Frans Weisz.
Master class‘o metu juokavote, jog užauginęs sūnų supratote, jog filmai nėra jūsų vaikai, kaip kad manėte iki tol. Taigi: dabar nemanote, kad filmai – jūsų vaikai?
Vis tas mano romantiškas mąstymas… Reikėtų pradėti nuo to, jog aš tikrai niekada nenorėjau vaikų. Visada galvojau, jog būtent filmai yra mano vaikai, tai juos aš kuriu, gaminu, tai jie mane linksmina, liūdina ar sukelia pyktį. Vieni jų turi labai gerą gyvenimą, kiti visai varganą. Galima lyginti. Pavojinga, bet galima. Tarkim, Fellinio filme „8 su puse“, Mastroiannio herojus, režisierius, atvyksta pas kardinolą. Kardinolas kalba su juo ir paklausia: „Ar jūs turite vaikų?“. Ir tada Mastroianni, kuris vaidina Fellinio alter ego, atsako: „Taip, taip, aš turiu vaikų“. Ir tada iškart pasitaiso: „Ne ne ne, atleiskite, aš neturiu vaikų, neturiu.“. Ir įvairiose kino akademijose labai daug diskutuojama apie šį epizodą. Italijos filmų mokykloje, kurioje aš studijavau, daugelis italų sakė: „Na, tai tiesiog parodo, kad jis toks geras katalikas, kad jam net būtų gėda, jeigu jis turėtų vaikų.“ Bet juk vedusiam katalikui turėti vaikų ne tokia jau ir nuodėmė? Todėl aš manau, kad jis tiesiog susipainioja, nes yra kino režisierius, ir savo filmus laiko savo vaikais.
Taigi, kai mano žmona (tada mes dar nebuvom susituokę; susituokėme vos prieš kelias savaites!) pasakė man, kad laukiasi, aš labai supykau ir nuliūdau. Negalėjau net pagalvot apie tai. Tada ji pasielgė tikrai neįtikėtinai. Mano žmona, kuri yra psichoanalitikė, reikia paminėti, man pasakė: „Bet Fransai, aš noriu turėti šitą vaiką, su tavimi, ar be tavęs. Ir tu neturi bijoti, kad kai vaikas gims, tu mirsi.“ Ir tada tarsi atsidarė mažos durelės ir viskas nušvito skaidria šviesa, kaip iš Fellinio „Dvasių Džiuljetos“… Aš staiga supratau, jog todėl, kad sąmoningai negaliu atsiminti savo tėvo, kuris karo metu žuvo Aušvitze, kai man buvo 2-3 metai, todėl aš niekada negalėjau įsivaizduoti savęs gyvo ir turinčio vaiką, kuriam daugiau nei 2-3 metai. Kaip kažkada esu sakęs, geri filmai yra Napoleono komplekso vadovauti ir intriguojančios psichoanalizės mišinys… Todėl ta akimirka man buvo auksinė, supratau, jog tikrai kažką nuveikiau, įveikiau savyje. Atsimenu, jog buvau labai sujaudintas, nes supratau, kad tokia jau tiesa – visada buvau prieš vaiko auginimą, nes tiesiog bijojau mirti… Taigi tokia istorija. Kai gimė vaikas, supratau, kad tai pats nuostabiausias dalykas, galėjęs man atsitikti. Bet vis tik filmai taip pat yra mano vaikai…
Lietuvių žiūrovams jūsų kūryba nėra plačiai žinoma. Kokius savo kūrinius rekomenduotumėte pažiūrėti jūsų filmų dar nemačiusiam žiūrovui?
F Workshop‘o dalyviams rodžiau savo filmą „Charlotte“. Šis filmas tikrai yra vienas tų, kurie arčiausiai mano sielos. Taip pat parekomenduočiau du televizijos filmus, serialus („Seni draugai“ (Bij nader inzien) ir „Sėkmingi metai“ (Jaar van de opvolging, Het)) – apie juos Olandijoje visą laiką kažkas kalba – tad, matyt, tai turėtų būti kažkas nepaprasta… Olandai net turėjo taip vadinamus „šeimos vakarus“ – kiekvieną sekmadienį šeimos susirinkdavo kartu prie televizijos ekranų, sekti naujų serijų. Taigi iš dalies siūlau juos iš tuštybės, nes jie paprasčiausiai buvo labai gerai žinomi, kita vertus, tuose filmuose yra daug dalykų, kuriuos tikrai labai vetinu. Taip pat puikus filmas, pavadinimu „Paskutinis skambutis“(Hoogste tijd), apie seną aktorių… „Havinck“, sukurtas prieš 20 metų, kai gimė sūnus – taip pat puikus filmas, man asmeniškai artima tema – apie pavydą… Istorija apie advokatą, kurio žmona nusižudo, o jis net nesupranta, kad iš dalies jis ir kaltas dėl tos savižudybės. Ambasadorė (ponia Annemieke Ruigrok; Olandijos ambasados rezidencijoje buvo surengtas priėmimas Frans Weisz garbei – R.Z.) vakar kaip vieną mėgstamiausių įvardijo filmą „Raudonoji Sien“ (Rooie Sien); tai beveik miuziklas. Tiek daug skirtingų filmų… Aš niekada jų neskaičiavau, jeigu pradėčiau skaičiuoti, jausčiausi, lyg užbaigdamas savo gyvenimą, o aš visai to nenoriu; bet sukūriau apie 15-17 ilgo metražo filmų. Vienintelė problema, kurią jau minėjau master class‘o dalyviams, yra ta, jog mano filmai – visi skirtingi. Ne taip kaip Tarantino – visi sukurti viena ryškia spalva; mano filmai atvirkščiai, visi skirtingų spalvų… Ir tik jei paimtum juos visus kartu ir išspaustum, lyg kokioj sulčiaspaudėj, tik tada suprastum, koks aš esu. „Charlotte“, pavyzdžiui, yra arčiausiai mano melancholijos… Apskritai, jeigu reikėtų įvardinti mano filmus, pavadinčiau juos melankomedijomis. Nes visada stengiuosi melancholijai, liūdesiui suteikti kažkiek šviesos. Apskritai negaliu ilgiau nei tris minutes būti rimtas – tada turiu nusišypsoti. Nieko negali būti svarbiau už tai.
Dirbate ir kine, ir teatre. Jūsų manymu, esate geresnis kino ar teatro režisierius?
Kino režisierius, nes paprasčiausiai kine turiu daugiau priemonių apginti savo darbą. Turiu visas galimybes priversti aktorius atrodyti nuostabiai. Čia aš turiu šviesą, judesį, kamerą, muziką, montažą ir taip galiu užfiksuoti maksimaliai gerą aktorių vaidybą. Teatre būna, kad aktorius tobulai suvaidina kiekvieną pjesės akimirką – bet niekada tame pačiame vaidinime. Arba kai vaidina, tarkim, šeši aktoriai – žinoma, kiekvienas iš jų gali atlikti vaidmenį šimtu ar dviem šimtais procentų – bet niekada visi šeši tą patį vakarą. Kine, montažo būdu, turiu galimybę sudėti kiekvieno aktoriaus geriausius pasirodymus.
Teatras… Tiesą sakant, iš pradžių norėjau būti aktoriumi, tačiau mane išmetė iš teatro mokyklos. Turiu pasakyti: ir teisingai padarė. Nes aš nesu tikras aktorius, nors ir mėgstu vaidinti, mėgstu publiką, mėgstu dabar šnekėtis čia su jumis… Prisimenu, kaip Venecijos filmų festivalyje mačiau Robert Bressoną, visą susigūžusį, apsidengusį švarku, kad niekas jo nematytų, pykstantį, kad jį seka fotografai. Aš jam pasakiau: „Nebūk juokingas… Tu esi Venecijoje, tu esi filmų festivalyje, ir tu esi Robert Bressonas. Juk fotografams dar įdomiau, kai tu slepiesi!“… Taigi tam tikra prasme aš vis dar noriu būti aktoriumi, noriu būti scenoje. Bet kita vertus, jaučiuosi daug patogiau, kai žinau, kad galiu dirbti su technika, kad turiu galimybę aktorius parodyti neprilygstamus. Teatras man reiškia visišką apsinuoginimą. Buvo toks motociklininkas, Evil Carnival, kuris šokinėjo per degančius autobusus, tačiau vieną kartą pasuko motociklą atgal, ko visai nereikėjo daryti – jis žuvo… Aktorių darbas teatre yra lygiai tiek rizikingas kaip Evil Carnival; tarkim, pamiršti tekstą – ir sužlugdai visą vaidinimą.
Kokius aktorius, su kuriais teko dirbti, išskirtumėte kaip geriausius?
Nenorėčiau tiesiog išvardinti pavardes, nes visi aktoriai skirtingi. Jei aktorius geras, aš jį įsimyliu. Visai nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras. Tarkim, neseniai, sukūriau vieną filmą su aktorium, kurio iš pradžių nebuvau numatęs tam vaidmeniui; buvau pasirinkęs Pierre Bokma, kuris man kaip tikras sūnus, bet jis atsisakė, nes tuo metu vaidino teatre. Todėl pasirinkau jo kolegą, Gijs Scholten van Aschat. Ir visą laiką, dirbdamas su juo, žiūrėjau į jį tarsi primerkęs vieną akį, įsivaizduodamas ką Pierre darytų jo vietoje. Tai buvo baisu. Tai tikrai buvo tragiška. Jaučiau, kad viskas blogai. Po trijų dienų pamačiau medžiagą, ir tuo įsitikinau. Buvo peržiūra, visa kūrybinė grupė žiūrėjo, ką buvom nufilmavę, ir aš paklausiau: „Ar viskas gerai?“ Jie atsakė: „Taip taip, viskas gerai.“. Aš vėl paklausiau: „Bet aktorius? Ar galim stebėti jį tris valandas ir vis tiek jį mėgti?“. Ir aš supratau, kad ne. Jis atsibosta, ir labai greitai. Taigi pasijutau tikrai liūdnai. Susėdom kartu su tuo aktoriumi ir pasakiau jam, kad esu visiškai nepatenkintas. Ir mes abu pradėjom net verkti, tai buvo taip emocionalu. Ir aš pasakiau, gal pabandyk įsivaizduoti, kad tavo ūgis labai nedidelis, toks kaip mano – 1,57 ar 1,58 metro. Taigi tu priverstas žiūrėti į žmones iš apačios, niekada iš viršaus. Taip pat nusiimk savo žiedą nuo piršto, nes tai ne tavo personažo žiedas; ir taip toliau ir t.t. Ir dar daviau jam Mozarto cd ir paprašiau, kad kiekvieną kartą aikštelėje prieš vaidindamas pasiklausytų. Jis atsiprašė, pasakė, kad labai gerai leido laiką… O aš pasakiau, kad tas „geras laikas“ man ir nepatiko. Nes vaidinant vyrą, kuris grįžta namo, randa savo žmoną su kitu vyru ir nusprendžia jai atkeršyti, nereikia „gerai leisti laiko“; mano manymu, reikėtų pabandyti jaustis labai nedidelio ūgio žmogumi, be jokio žiedo, nurodančio garbingą kilmę, ir reikėtų klausytis tikrai jaudinančios muzikos. Ir tada jis tapo vienu geriausių mano aktorių, su kuriuo filmuočiau bet kokį filmą. Taip kaip ir meilėje – tiesiog reikėjo surasti būdą, kaip būti kartu.
Ir paskutinis klausimas: ar jau sukūrėte savo geriausią filmą?
Tikiuosi – ne. Būtų baisu žinoti, kad jau sukūriau. Orson Welles sukūrė „Pilietį Keiną“, kai jam buvo 24 ar 25 metai – ir tai tikra tragedija. Likusį gyvenimą tu tik bandai tai pakartoti… Tarkim, Italijoje studijavau kartu su Marco Bellocchio, italų režisieriumi. Studijuojant dirbau režisieriaus asistentu visuose jo trumpo metražo filmuose. Ir jaučiausi, lyg aš būčiau tikras režisierius, o jis – tik šiaip besidomintis kinu… Du metai po baigimo grįžau į Romą. Marco buvo Anglijoje, paskui grįžo į Italiją ir sukūrė savo pirmą filmą, pavadinimu „Kumščiai kišenėje“ (Pugni in tasca, I). Aš pagalvojau: koks kvailas pavadinimas, kas čia per nesąmonė?! Žodžiu, kažkas man paskambino, ir pasakė: Frans, šiąnakt Marco filmo peržiūra. Aš nustebau: jis sukūrė filmą? Pavydėjau, lyg koks Jagas, atėjau kai salėje jau geso šviesos… Ir pamačiau salėje sėdinčius Pasolini, Alberto Moravia, Bertolucci, ir daugybę kitų Italijos intelektualų. Ir pagalvojau, jog tai bus kvaila komedija ar kažkas panašaus – o filmas tiesiog užgniaužė kvapą, toks buvo gražus. Kai tik užsidegė šviesos, aš išėjau, nes nenorėjau, kad Marco žinotų, kad taip pasijutau. Bet po šio filmo, ilgą laiką Marco tiesiog bandė pakartoti jo sėkmę.
Mano pirmas filmas, „Gangsterė“ (Gangstermeisje, Het), atvirkščiai, buvo sėkmingas tik pirmas šešias savaites. Tik dabar tai virto šiokiu tokiu kultu. Bet būtent, esu tikrai laimingas, kad tada, po pirmo filmo, buvau tarsi nokautuotas; ir visą gyvenimą stengiuosi pralenkti save, padaryti geresnį filmą, negu ankstesnis. Tarkim, kai sukūriau „Charlotte“, visi kritikai rašė, kad tai mano geriausias filmas. O aš vis sakiau: na, tikiuosi ne, tikiuosi kitas toks bus, dar kitas. Mano žmona nekenčia, kad aš tarsi nuvertinu savo filmus, bet darau tai nuoširdžiai, tikrai matau, kad dar liko daug ko išmokti. Kitas mano kūrinys, tikiuosi, bus mano filmų „Lenkė“ (Leedvermaak) ir „Qui vive“ tęsinys. Jis dar nebuvo priimtas, taigi nedrįstu sakyti. Bet jeigu negausiu finansavimo – turėsiu ką nors nužudyti. O tai tikrai labai nemalonu, bet dėl pinigų – reikia (juokiasi).
Rugpjūčio 25, 2007 17:27
aciu !