Gal nepradėsiu seilėtis, kaip kokia trylikametė panelė, kad „vajė,vajė, Jurgos knygą surijau iš karto“ neaišku, ar tiesiogine prasme, ar ne. Bet J. Ivanauskaitę tikrai reikėtų pagirti už gerai padėliotus žodžius, kurių garsynas, balsės, priebalsės ar dar velniažin kas ne trukdo, o padeda skaityti, ir atrodo, kad tekstas išlietas ir teka kaip upės. Nepertrauksi ir neužtvenksi. Upės bėgimo.
Reikia paminėt, kad Jurga šį romaną rašė 1984-1985, kai pati buvo 23/24 metų ir kai jaunystė tryško per kraštus – romane matyti keletas atspindžių. O iš jaunystės ir bohemos pajautimo atsigavo maloniai debilavotas romanas, kaip koks dvigubas CD, padalintas į dvi dalis. Pirmoje daly Anita rašo laišką, jos įsivaizdavimu, mirusiam Gediminui, antroje daly prisikėlęs iš numirusių Gediminas atrašo laišką Anitai, jau nušokusiai nuo devynaukščio, tad jo supratimu, tikrai mirusiai. Turbūt nereikia sakyt, kad visos mažosios aplinkybės ir visi susitikimai yra įterpti į meilės rėmą. Savanaudiškos ir nesavanaudiškos. Bet tai neįdomu.
Anita – dvidešimt šešerių mergina, autorės bendraamžė, pozuojanti aktams, išaugusi su kompleksais, truputį keistoka ir mąstanti apie savižudybę, kuri atidėta po susitikimo su Gedu. Gedas – romano vinis. Laisvai nelaisvas, rašė, kad gražus – aš tuo šįkart neabejoju, nes toks įdomybė tiesiog negali būti negražus; patyręs highs and lows ir pasilikęs prie highs, dievinantis Čiurlionį ir mėnulį. Čiurlionis jam sparnas, mėnulis – obsesija. O romano vinis – Gedas todėl, kad ir pats romanas kaip koks neformalus gatvinis vaikinukas – irgi laisvas, apsipūtęs, žinantis visas miesto landynes, keliaujantis tranzu iš/į užsienį, turintis siurrealių minčių ir begales įdomių istorijų tiems, kurie save vadina knygų ir namų žiurkėm. Jo išgyvenimus, situacijas ir žmones norisi pasivogti.
Romanas netgi savotiškai objektyvus, o Anitos ir Gedimino laiškuose tos pačios ir skirtingos istorijos peršviečiamos jų abiejų rentgenais. Todėl man, kaip skaitytojai, tai buvo nauja, netgi leido spręsti objektyviau, jeigu tik „subjektyvu+subjektyvu=šiek tiek objektyviau“.
Ir iš pradžių mane nervino tas pigus triukas su kalbomis apie savižudybę, grr, kad net nežinai, ką čia pirmiau pradėt smerkt – ar autorę, kuri užrašė tokią veikėją, ar eiti iškart prie veikėjos. Nes 2007-aisiais kalbėjimas apie mirtį lygus yvos dainoms. Tačiau esmė romano glūdi įdomiai Jurgos perteiktame weltschmerz’e – viso pasaulio skausme, kuris toks šiek tiek netikras, nes paauglio šmerc yra hiperbolizuotas iki milijono kartų, bet dėl to pašaliniams ne daugiau įtaigus. Skausmas toks nebrandus, keistas, bet neatsiejamai sumišęs su šviesa, nes tik jaunoje sąmonėje gali įgauti tą atspalvį, kai gyvenimas žada nieko, bet bent bent bent žada. Šitą jausmą Jurgai pavyko ištraukti. Pavyko nupiešti narkomanų ir psichinių ligonių būsenas paprastai ir sukurti autentišką romano aurą, įdiegti tokių mistiškų scenų, kurios neįmanomos; kai mergelė kartoja „aš niekad jo neužmiršiu“ ir kai visi, į ką ji pažiūri, apauga neužmirštuolėmis, nes kai meilė susimaišo su viso pasaulio skausmu, bandymas prie šios didybės prisiliesti protu išdegina smegenis. Tai galų gale nesukelia nei liūdesio, nei nostalgijos, išvis neaišku, ką sukelia, nes jausmai skirti jausti.
Mano ausinėse skamba Čiurlionis. Skambėjo ir romane – ir paveikslais, ir veikėjo-aktoriaus vaidmeniu, ir viskuo, kas šviesu, nes šviesa atsirado atsispyrus nuo savo šaknų, nuo didelio ir aukšto akmens, užvertus akis į tą metaforišką mėnulšviesę, suleidus pirštus kaip šaknis į žemę, šaukiant myliu! turbūt aš viską myliu.
Komentarai