Šis 2003 metais sukurtas Igno Jonyno filmas daug kuo panašus į „Šokantį kirminą“ – istorija pasakojama detektyviškai, estetiškas filmavimas ir garsas, sudėtingas siužetas. Istorija tokia – pas savo sūnų į kalėjimą atvyksta mama, kadaise palikusį jį iš karto po gimdymo. Ji bando įtikinti savo sūnų išduoti savo draugus, nusikaltimo bendrininkus, ir vykti su ja į Prancūziją, kur ji dabar gyvena. Įtikinėdama ji nupasakoja jo tėvo ir senelio gyvenimus.
Įdomu stebėti lietuvių aktorių – Regimanto Adomaičio, Arūno Sakalausko, Gyčio Ivanausko ir kitų – vaidybą, tačiau ji vis dėlto artimesnė teatrui, o ne kinui. Žinoma, tiek teatras, tiek kinas gali būti visoks – tačiau čia vaidyba, o ypač dialogai skamba nenatūraliai, žiūrėdamas tiesiog jauti, kaip tariami žodžiai buvo režisieriaus primesti aktoriams. Man asmeniškai įsiminė Dalios Overaitės, įkūnijančios motiną, vaidyba – nes ji nesistengia apsimesti, kad tai, ką čia režisuoja Jonynas, nėra teatras – papraščiausiai kuria įtaigų vaidmenį.
Komentarai