Pastaruoju metu Vilniaus (nebūtų per drąsu pasakyti ir visos Lietuvos) “pasidaryk pats” scenos citadelė “Green” klubas tiesiog dunda nuo renginių gausos – per nepilnas dvi savaites įvyko net 5 koncertai, kuriuose pasirodė atlikėjai iš Italijos, Rusijos, Suomijos, Kroatijos, Vengrijos ir […]
05 07 buvau teatre. Nuo 17.00 iki 22.00. Nusipirkęs programėlę, išskaičiau, kad čia jau ir filmo motyvų tam spektakly yra. Filmą žiūrėjom tiek mes, tiek to filmo veikėjos senė ir jos dukra, kuri buvo nėščia. Mes sėdėjom scenos užkulisiuose, jos – mūsų vietose.
Pilnut pilnutėlė salė. Dolby Surround garsas. Žiūrovai, švilpiantys ir trypiantys iš nekantrumo. Neoninės šviesos, nuspalvinančios sienas ir sėdinčiųjų šypsenas. Ne, ne, tai ne MTV apdovanojimai ir net ne Oskarų įteikimo ceremonija. Tai- MIDI dienų kulminacija- roko opera “Žaidimo pabaiga”, sudrebinusi Vilnių balandžio 23-ąją.
Iš pradžių buvo The Times, ne visiškai aš jį supratau, bet kartas nuo karto prasukdavau kasetėje. Vėliau iš kažkur ant darbinio stalo atsirado Meridian kompaktas, kuriuo, neslėpsiu, piktnaudžiaudavau dažnai ir ne vietoje. Dar po kelių metų lygiai taip pat atsitiktinai cd grotuve užsiliko kažkieno Since Then.
…Būna juk, pamatai kuklų skelbimėlį, kukliai kviečiantį dar šiandien nesikarti, o ateiti ir padūkti kaip nedūkai šimtą metų. Šikart taip atsitiko su funk reanimatoriais Lietuvoje, BITĖMIS… prieš vakarą dar gerai nusilaksčiusi paskui futbolo kamuolį, reliai suabejojau, ar užteks dvasinės ir fizinės stiprybės priimti dozę fanko.