MIDI / roko opera

Pilnut pilnutėlė salė. Dolby Surround garsas. Žiūrovai, švilpiantys ir trypiantys iš nekantrumo. Neoninės šviesos, nuspalvinančios sienas ir sėdinčiųjų šypsenas. Ne, ne, tai ne MTV apdovanojimai ir net ne Oskarų įteikimo ceremonija. Tai- MIDI dienų kulminacija- roko opera “Žaidimo pabaiga”, sudrebinusi Vilnių balandžio 23-ąją. Na, gerai, gerai, gal šiek tiek ir perdėjau su ta pilnutėle sale bei pakilia euforija, bet šįkart renginys buvo tokio masto, kad apie tai nutylėti būtų nuodėmė.

MIDI (matematikų ir informatikų dienas) baigti įspūdinga roko opera buvo pradėta prieš penkerius metus. Iš pradžių roko operos imtos rodyti didžiojoje Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto auditorijoje, o kai ji visiems norintiesiems tapo per maža, buvo persikraustyta į Vilniaus profesinių sąjungų kultūros rūmus. Šiemet užmojai dar didesni, tad “Žaidimo pabaigą” studentai pamatė Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose.

Į Sporto rūmus atkulniavau dar pusę septynių, teoriškai likus pusvalandžiui iki renginio pradžios. Žavūs ir nelabai, protingi ir ne itin studentų veideliai rinkosi palyginus vangiai. Septintą buvo tik maždaug tūkstantis apsikabinusiųjų ypač pigaus alaus( tik po 3 lt.) stiklinaites ar besišnekučiuojančiųjų matematinėmis temomis, iš keturių planuotų tūkstančių. Ir žinot- visai ne be reikalo, nes roko operos pradžia vėlavo lygiai valandą. O kai pagaliau baigėsi aparatūros “checkinimas” bei “Amberlaifo” bubenimas į mikrofoną, minia jaunimo užtvindė… ne erdvę prie scenos, bet visas įmanomas sėdimąsias vietas. Na, ką gi, studentai turbūt irgi pavargsta.

Šiemet “Žaidimo pabaigoje” susitiko keturi pagrindiniai buvusių roko operų personažai- Raudonkepuraitė, Kareivukas, Šventasis Micius ir Juodas katinas- super matematikas. Ir išsirengė šie narsuoliai skardžiabalsiai į didingą ir kupiną pavojų žygį, kurio tikslas- atkurti kompiuterinių virusų sugadintą MIDI himną, viso fakulteto pasididžiavimą.
Scenarijus kaip scenarijus, būna ir “kietesnių”. Bet visgi gera koordinacija, įspūdingas apšvietimas bei fantastiški sceniniai kostiumai padarė savo- pažiūrėti buvo į ką. Žavus kūtvėla Micius, nusilpęs senukas Nortonas, trys geltoni, juodai taškuoti kompiuteriniai virusai ant scenos atrodė puikiai. Geri kai kurių personažų kostiumai nukreipė dėmesį ir nuo ne pačių “švariausių” vokalų…

Na, kai kur “lūžinėjantys” balsai bei “stringantis” teksto rimas vertė šypsotis į saują, bet sušvytėjo ir tikrų perliukų. Raudonkepuraitė ar trys laisvo elgesio merginos (smagiai užplėšusios “…einame į ploootąąą…. nestabdyyyk- lova jau paklooota!… “) sudainavo geriau, nei tai daro dauguma Lietuvos pop padangės kregždučių. O pora virusų apgadintų “empėtrioškių” sukėlė plojimų bangą.
“Sunkioji renginio artilerija” visgi buvo muzikantai. Ir grojo čia, kaip bebūtų keista, ne nervais.
Instrumentų nepagailėta- styginiai, klavišiniai, pučiamieji, mušamieji. Kultiniai perdainuoti užsienio ir Lietuvos muzikiniai kūriniai griaudėjo visu garsu.

Žinoma, viskas, kaip ir dera, baigėsi laimingai. Po kelių “nukrypimų” bandant sudainuoti atkurtą himną(“…tik nesakyk, kad taip nebūna- prisijaukint mes galim Mantašiūną!.. “), pasigirdo tikrojo akordai ir, visai, dabar jau beveik pilnai salei atsistojus, jis buvo sudainuotas su ypatinga euforija. Pasijutau tokia… truputį nesava, truputį pašalinė, bežiūrėdama į šimtus stovinčių ir dainuojančių studentų. Gal todėl, kad nemokėjau žodžių, o gal kad man jie reiškė ne tiek, kiek tiems studentams…

Po “Žaidimo pabaigos” vakaras baigtis nesiruošė. Įrengtos trys skirtingos muzikos salės viliojo atlikėjų gausa: SPORTAS, SKYDERS, AMBERLIFE, HAPPYENDLESS, LEMPA, RELANIUM, AXIS, FREKENBOK, TEMA… Norintiesiems linksmintis, buvo ką veikti. O aš nulindau į užkulisius, “paveizėti” į leisgyvius operos dalyvius. O ten – siautėja pirmapradis chaosas, ne kitaip… Visų daiktai išmėtyti po visą laisvą plotą, studentų veidai byloja “man velniškai gera, tik nebėr jėgų… “,o aš mintyse pasiunčiau nuoširdžiausią užuojautą tiems, kurie tvarkys visas tas krūvas besimėtančių kostiumų, popierių ir šiaip įvairiausio inventoriaus. Roko operos organizatoriai liko patenkinti rezultatu, nors, pasak jų, visad galima dar daugiau parepetuoti.

Kai grįžau paklausyt koncerto, publika jau liejo savo emocijas laisvai. Eurovizijos atrankos dalyviai RELANIUM puikiai apsiėjo be fonogramų, o jų žavioji vokalistė ne vienam įkvėpė norą pašokti. AXIS ir SKYDERS, tipiški studentų muzikiniai sambūriai, bent jau man didesnio įspūdžio nepaliko. Balsų stipresnių norėtųsi ir tekstų bent kiek originalesnių. Bet alų gurkšnojanti studentija nesiskundė- arba trypčiojo į taktą, arba bėgo ieškot ko nors įdomesnio, pavyzdžiui, FREKENBOK. Šitas šurmulingas kolektyvas kai kam, matyt, buvo malonus atradimas, o tiems, kas jos dainas žino mintinai- euforiško šokinėjimo ir balsų lavinimo metas. Atvirai pasakius, AMBERLIFE smarkiai nuvylė dainavimo kokybe. Bet susikurtas įvaizdis daro savo- net akivaizdus nepataikymas į ritmą nesugadino šėlstančios publikos nuotaikos, daugelis į tai tiesiog numojo ranka.

Na, kadangi nesu “vienas Dievas trijuose asmenyse“, tai nesugebėjau iškart būti visose trijose koncertinėse salėse vienu metu ir paklausyt visų atlikėjų. O gaila- taip ir neišgirdau, ar SPORTAS visgi atliko savo muzikinę programą “Amberdeath”…