Šis renginys atitiko visus saldaus skambesio “nelegalaus reivo” sąvokos kriterijus: buvo keičiama renginio data, į renginį važiuojamą pagal žemėlapį, viskas vyko apleistoje karinėje bazėje, elektrą gamino generatorius, dunksėjo pakankamai radikali muzika. taigi, sveiki atvykę turbūt vienintelį tokio pobūdžio renginį Lietuvoje.
21.20 pradarau G duris. Kieme, mano nuostabai, jokios eiles. Išties, po grandiozinio Š.M.C. Monolake live ažiotažo, galvojau, vilniečiai suplūs į sceną. Klydau, nors žmonių buvo labai daug. Nusisleidžiu žemyn. Beveik tusčia… Vis žvilgčioju į laikrodį. 22.30 šokių salė buvo pilnut pilnutėlė
Pakeliui į Kalnų parką jaučiuosi kaip mentų parade (iš kur jų lenda šitiek?..). Išgertą “Carlsbergą” palieku stovėti ant suolelio pakalnėje. Šekit. Trisdešimt centų. Atėjus į veiksmo vietą vos neištinka apopleksija: viena tribūna iki viršaus nusėsta tvarkos saugotojais.
Ne, aš viską žinau. Aš eisiu. Gal nevisai dabar, gal truputį vėliau. Visas suplukęs ir užknistas lūžtančios sranos 3310, bandau suderėti su sėbrais susitikimo vietą, tačiau man sekasi sunkiai. Gal todėl G atsirandu gerokai po pusiaunakčio, su geru kiekiu alkoholio skrandyje ir ne ka mažesniu džiaugsmu akyse bei viltimi ausyse.
Jūs juk žinote, tai nepakartojamas jausmas – išsitrauki karinį žemėlapį, baksnodamas pirštu ištyrinėji maršrutą, užsuki į prekybos centrą, “apsiginkluoji” alaus buteliais, ir – pirmyn. Vasaros festivaliai dar nežinomuosiuose, laukuose pasiklydusiuose vienkiemiuose visada vilioja. O pirmasis kartas, kaip taisyklė, būna ypatingas.