Ilgai, labai ilgai lauktas šios Vilniaus grupės antrasis albumas nuvilia vienu aspektu – savo trukme. 23 minučių įrašą labiau gal derėtų vadinti minialbumu. Ir dar, pirmojo albumo viršelis man buvo gražesnis, tačiau mažieji Kotryna ir Kipras taip pat neblogai padirbėjo flomasteriais.
Nors nei mūsų, nei kaimyninių šalių miškuose seniai nebeliko rimtų žvėrių, liepos 28-30 dienomis čia susirinko keli tūkstančiai „plikųjų žmogbeždžionių“, kai kuriais aspektais tikrai nenusileidžiančių faunos atstovams. Pačiomis įvairiausiomis transporto priemonėmis – mašinomis, traukiniais ir autobusais – keli tūkstančiai jaunimo judėjo galutinio tikslo link.
Tarptautinis pozityvios muzikos festivalis žadėjo ne tik įvairiaspalvį atlikėjų būrį, bet ir kiną, įvairius workshop’us, miško prieglobstį sovietinius laikus menančiame kempinge “Vecupe”, bet ir Baltijos pajūrį – tikrai neblogas kompleksas vasaros savaitgaliui. Šįkart jokių fūzų, vien tik folk, reggae, dub, ethno, world garsai. Turbūt pirmasis toks festivalis Baltijos šalyse.
Kadaise Žiulis Vernas rašė apie ateitį, kūrė naują pasaulį, prigrūstą išgalvotų mašinų ir stebuklų. Bent taip turėjo atrodyti skaitantiems jo fantastinius svaičiojimus. Ir visa tai daugiau ar mažiau virto realiais dalykais. Aldous Huxley apie puikų naują pasaulį prabilo dar praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje.
Straipsnio autorius visiškai nenori pavadinimu teigti, esą skaitantys šią apžvalgą (jei galima tai taip pavadinti) yra idiotai, nemokšos ar profanai. Tačiau neatmeta galimybės, kad būtent taip ir yra. Autorius norėtų prisipažinti, kad, ko gero, pats yra nemokšiškesnis už skaitančiuosius. Taip pat pavadinimu nebuvo ketinta įžeisti Lietuvos ar pasaulio žaliųjų judėjimo.