Kaip šungrybių po lietaus pridygo indie rock populiarumu pasinaudoti sumaniusių grupių su vienodomis kostiumų ir baltų marškinių uniformomis (Lietuva, aišku, vėluoja, ir klykiančių paauglių simpatijas su abejinga išraiška veide susirenka vieninteliai GRAVEL). Nors indie rocko Olimpe sėdi daugiausia vyriška kompanija, prasimušti prie piniginio prizo bando ir grupės, vadovaujamos merginų. Tiesa, neitin sėkmingai.
Atsiimdamas MTV prizus, Justinas Timberlake‘as („geriausias atlikėjas“ ir „geriausias popmuzikos atlikėjas“) žiūrovams sakė: „Ačiū MTV. Ačiū Kopenhagai. Ir ačiū mamai, kuri pagimdė mane geriausiu vyru“. Nežinau nežinau… ką čia pasakytų Guy Debord‘as, kurio knygą „Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) visai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.
„Âme“ (tariama „ahm“ – Vidis) – prancūziškai „siela“. Kai kas šį projektą vadina nauja elektroninės šokių muzikos siela. Tai vokiečių Frank Wiedemann ir Kristian Beyer duetas iš Karlsruhės miesto Pietvakarių Vokietijoje, jau šešerius metus savo kūryba verčiantis beprasmybe šokių muzikos kategorijas.
Iki šiol vilniečiui paaugliui išmokti profesionaliai išlieti savo visur besitaškančią energiją kino srityje galimybių nebuvo. Dabar šią galimybę sudarys Skalvija, po naujų metų pakviesianti į Skalvijos kino akademiją. Visą informaciją greitu laiku rasite Skalvijos interneto svetainėje, o aš tik pasidalinsiu įspūdžiais iš šio kino centro organizuotų kino stovyklų, arba workshopų.
Natūralus grožis yra šūdas. Be mažų cheminių gudrybių nėra jokios vilties suvilioti vaikiną/merginą, atkreipti į save dėmesį ar išvesti iš proto auditoriją. Nepilnametės gerbėjos klykia tik nuo deginančio juodų akių žvilgsnio. Tai pirmieji suprato THE CURE ir BAUHAUS. Gilų liūdesį ir ilgesingą melancholiją paryškindami atrodytų visai nerūpestinga, bet kartu preciziškai nubrėžta plonyte juoda linija aplink akis.