Rugsėjo 1 dieną moksleivių choras traukia “We don’t need no education…” (mums nereikia išsilavinimo). Mokytojai griebiasi už galvų, o policininkai už bananų ir, atrodo, riaušės neišvengiamos.. Griūna siena ir minia pašėlsta. Tai jau nebe riaušės. Tai visuotinė beprotybė. Bet tai įprasta. Taip būna visur, kur rodoma kultinė roko opera “The Wall” (“Siena”).
Atsiradus skaitmeniniams formatams, vinilas aktualus tik old school kolekcionieriams, dydžėjams ir … pankroko (plačiąja prasme) scenai, tačiau tai tik padidina formato vertę. Kokius gi LT pankroko įrašus turime įspaustus į vinilą? Pirmieji ledai buvo pralaužti 1993 metais – prie to pirmiausiai prisidėjo į Lietuvą atvykęs prancūzas Luk Haas, legendinių “Tian An Men 89 Records” kūrėjas. Šis žmogus leido pankroko 7 colių plokšteles iš pačių nerealiausių pasaulio šalių – Kubos, Kinijos, Buriatijos, Nepalo, Birmos, Irano, o savo daktarinę disertaciją rašė apie pankų judėjimą Madagaskare.
Čia gimsta mamontovai ir hiperbolės, čia atsiranda tie, kuriuos vėliau vadins žvaigždėmis ir kopijuos. Ne, čia ne reklamuojami realybės šou. Viskas daug paprasčiau. Tai pirmąkart įvykęs jaunųjų grupių ir atlikėjų konkursas “Artistų artistas”
Vos atvykus į Helsinkį, tave pasitinka visai linksmas firmos “Suunto” reklaminis stendas: “Sena suomius kamavusi problema išspręsta”. Pasirodo, atsirado įtaisas jungiantis telefoną, GPS ir dar kažin ką – eidamas į aludę tu “pasižymi” kiekvieną posūkį tarp namų ir lindynės, o grįžtant namo jis “pataria”, kur eiti atgal.
Prisipažinsiu – rankoje laikydamas išankstinius bilietus į „Pure Future“ festivalio renginius Trakuose ir Vilniuje, mintims vis grįždavau į jau legenda tapusius „Nokia Plug In“ vakarėlius Vilniuje, „Litexpo“ parodų rūmuose, kai progresyvi muzika drebindavo Lietuvos „progresyvščikų“ sielas, o jie tik sakydavo, kad geriau būti negali… Bet vis dėl to pasirodė, kad gal ir gali…