Jumi rašo toks Tomas iš Bratwurstų Žemės sostinės Hamburgerio. Kadangi įspūdžių gausybė, ir norint perteikti viską prireiktų nemažai pastangų ir laiko, pelninga yra aprašyti geriausią savaitės dieną – šeštadienį, tiksliau jo naktį.
Renginio organizatorė – 17 metų mergina – rėkia: “O dabar konkursiukas! Kas-gražiauvalentinodienosprogaprisipažinsmeilėje? Remėjasšiaurėslietuvosverslokolegija!”. Ant scenos užlipa prakaulus vyrukas ir rėkia: “Aš nekenčiu!!!”. Jam pritardamos staugia raudonai vakarėliui – tik šį kartą roko vakarėliui pasidabinusios mergaitės!
Ketvirtojo “Cheminių broliukų” ilgagrojo neįmanoma įvertinti vienareikšmiškai. Kad ir kaip norėtum, girdėdamas iš disco-house, lyg ir netyčia adata pabraižomų vinilų, švilpukų ir begalinių semplų išrūgų išmuštus “Star Guitar” ar “Denmark”, rėkti, kad tai nuostabus albumas negali. Nes netrukus ausyse sukasi “The Test”, kurioje buvęs THE VERVE lyderis Richardas Achroftas dėsto savo nuobodžias ir, būkim atviri, į dar nuobodesnį muzikinį foną įvilktas tiesas.
THE CHEMICAL BROTHERS užsitarnavo sau šlovę, nes patiko beveik visiems: tiek europiečiams, tiek amerikiečiams; tiek plačiojoje Rusijoje, tiek Japonijos klubuose. Apie juos buvo sakoma, kad jie groja šokių muziką roko mėgėjams ir tuo pat metu groja roko muziką šokių muzikos gerbėjams.
Nuo pat pirmųjų jos atsiradimo dienų, elektroninės muzikos kūrėjai buvo tie, kurie tikėjo, kad ateitis visiškai skirsi nuo dabarties. Kad nebeliks inercijos, kuri kitus muzikos stilius neišvengiamai nutempdavo atgal į praeitį. Todėl, kad elektronika sulieja technologiją ir meninę kūrybą. Todėl, […]