Mono @ “Mulen ružas”, Vilnius, 2010-03-31

Prisimenu vėjuotą popietę festivalio “Roskilde 2009” mažiausioje scenoje “Pavillion”. Būtent šioje kelis tūkstančius talpinančioje palapinėje dažnai galima užtikti originalių ir nenušlifuotų brangakmenių. Būtent čia keturi muzikos samurajai “nunešė” mano galvą ir elegantiškai išdegino savo lengvai įsimenamą pavadinimą – Mono.

Mūsų kolegos savo anonse šį koncertą prilygino pernai Vilniuje grojusiems Bell Orchestre. Iš tiesų abu šie renginiai – puikūs “pasidaryk pats” vadybos pavyzdžiai, kurių dėka turėjome proga išgirsti tai, kas nuolat džiugina Europos kultūros nesostinių gyventojus. Vidutinio kalibro indie atlikėjai mūsų tyruose, kur “apsimoka” tik popžvaigždės arba nostalgiški vardai dažnai su priešdėliu ex-, – retenybė. Padėka “Charivari” (www.charivari.lt) kompanijai – po keleto išleistų albumų ir mažesnių renginių, tai buvo pirmas jų didesnis sumanymas, virtęs išskirtiniu vakaru vietiniams melomanams.

Kaip dažnai būna panašiuose renginiuose, labai nesinorėjo, kad atėjus suprastum, jog žmonių per mažai, organizatoriai sėdo į minusą ir kokybiškų garsų vėl teks palaukti. Pamačius tuščią Mažąją “Mulen ružo” salę, kur turėjo vykti koncertas, nemaloniai nudiegė, tačiau greit paaiškėjo, kad organizatoriai suteikė Mono didesnę erdvę.
Japonus apšildė muzikinės poezijos projektas Avaspo, pastaruoju metu bandantis kabintis įvairių scenų. Kaip išsireiškė viena apžvalgininkė: “Avaspo užtenka išgirsti vieną kartą per metus”. Atrodė, tarsi muzikantus kažkas varžo ir neleidžia “atsidaryti”. Gera pusė žiūrovų klausėsi vilniečių susėdę ant kėdžių. Japonai patys pasirinko Avaspo iš kelių pasiūlytų atlikėjų – vienas pagrindinių argumentų buvo tai, kad jie nenorėjo groti su panašaus stiliaus instrumentine grupe. Neapsiriko – Avaspo buvo tarsi lengvas užkandis prieš pagrindinį patiekalą, kurio užuomina – didžiulis rytietiškas gongas – viliojo nuo pat pradžių.

Ir štai ant kojų sukilusi publika sveikina keturis asketiškai juodus muzikantus. Kaip įprasta, visi, išskyrus bosistę Tamaki, susėda ant kėdžių. Pro šalį praplaukia mintis, matyt dėl sąsajų su klasikine muzika, kad mūsuose tokie populiarūs suomiai Apocalyptica tėra nykus “koverbendas”. Tuo tarpu Mono siūlo savo klasikinės muzikos interpretaciją. Jie kratosi “post-roko” etiketės ir mieliau vadina savo kūryba šiuolaikine klasikine muzika Ypač tai akivaizdu ką tik išleistame garso ir vaizdo albume “Holy Ground: NYC Live With The Wordless Music Orchestra”, kuriame užfiksuotas grupės 10-mečio koncertas su simfoniniu orkestru. Vilniuje orkestro nebuvo, tačiau net ir be jo muzikantai nusinešė mus į savo (ar mūsų pačių?) svajingą pasaulį. Kaip viename interviu sakė Mono: “Muzika – tarsi tiltas į kitą pasaulį. Geras filmas ar knyga keičia pasaulį. Norime suteikti tai ir savo klausytojams. Jei žmogus giliai ir rūpestingai klausosi mūsų muzikos, neabejotinai kažkuo pasidalinsime.” Tas kažkas buvo malonūs šiurpuliukai ir užsimiršimas, minčių slydimas garso bangomis, klaidžiojimas po liūdnai gražų vandens mišką.

Nors dalis publikos bandė imituoti tradicinį roko koncertą su galvų kratymu, dauguma labiau panašėjo į religinių apeigų dalyvius, panirusius į transą ir linguojančius galvomis. Mono per visą pasirodymą neištarė nė žodžio bei niekaip kitaip neparodė ypatingo dėmesio, tačiau grodami tiesiog preparavo susirinkusiųjų jausmus ir emocijas, prisiliesdami prie intymiausių pasąmonės užkaborių. Grupė nesakė, kaip viskas yra ar turi būti, jie tik atidarė duris publikos vaizduotei ir leido kiekvienam susikurti savo istoriją.

Didžiąją programos dalį sudarė kūriniai iš epinio Mono albumo “Hymn To The Immortal Wind”, tačiau nuskambėjo ir kelios mažiau girdėtos kompozicijos. Sutapimas ar ne, tačiau būtent per jas gitaristai trumpam pakilo nuo savo kėdžių ir toliau esantys žiūrovai pagaliau pamatė, kad grupėje yra ne tik būgnininkas ir bosistė. Garso sprogimas po atsargaus ir švelnaus intro yra vienas Mono mėgstamų posūkių. Ne visiems atlikėjams pavyksta tai padaryti organiškai ir galingai. Mono tai sugeba ir L. van Bethoveno ar E.Morikonės verti pasažai netikėtai, tačiau logiškai virsta Sonic Youth ar My Bloody Valentine verta garso siena.

Nugriuvus vienai tokių sienų ir visiems susivokus, kad koncertas baigėsi, nedarnus “Pakartot” nuskambėjo ne vietoje ir nepadoriai. Nes nieko čia nepridursi.