Kai netikėtai šiltą popremjėrinį rudens vakarą sliūkinau stebėt Kanų kino filmų festivalio jauniesiems keverzotojams avansu suteiktu MEDIA New Talent prizu paženklinto scenarijaus ekranizaciją mano sąmonėje hype buvo toks masyvus, kad beveik siekė Trainspotting aukštumas/dugnus. Nelyginant kaip pažiūrėsi.
Visą vaizduotės įkarštį greitai nugesino Skalvijos priimamajame pakabintas laikraščio puslapis su pačio scenaristo/režisieriaus interviu. Panašu, kad žodis hype jam primena raupus ir jis per visą interviu brėžė konkrečią liniją, kad jo filmas yra visai ne toks, ne komercinis, nebus ten keiksmažodžių ir etc., ir pan. Beveik kaip Namelis Prerijose. Tik Žirmūnuose.
Filmo autorius savo žodį tesėjo. Bigger than life filmo pavadinimas netelpantis ekrane, išraitytas visai neanarchistiniu Haetteschweiler, didelių smagumų nežadėjo. Ir iš tiesų, pirmas minutes anarchija net nekvepia, kai pagrindinis personažas, naivesnė, nei pirmokas vilnietis, Vilė (Toma Vaškevičiūtė), dunda gelžkeliu Vilniun karčių mokslo šaknų graužt ir atranda žodžio anarchiją apibrėžimą sąvokoje bardakas.
Nepereinant į filmo atpasakojimą, bandau biškį knibinėti filmą ir dekonstruoti, ką gi autorius bandė parodyti kūrinyje, kuriame naivi kaimietukė į miesto gyvenimą suktis bando. Ir vaizdas toks, kad norėta pabrėžti kaimietišką tyrumą, idealizmą priešpastatytą miesto išskaičiavimui ir cinizmui įkūnytam Sandros (Severija Janušauskaitė). Miesto kolektyviškumą, prieš miesto individualumą. Ir atrodo, kad aš čia per giliai kapstau, bet tai žiūrim ką turim.
Filmo įvadas su tetule (Jūratė Onaitytė) iš didmiesčio, matyt, apibrėžia lietuviškos giminystės santykius ir quasi-kastas. Ir gal net geriausias epizodinis vaidmuo visam filme, su tuo natūraliu bumbėjimu, patronavimu ir žvilgsniu, kad tas nelemtas kaimo vaikas tuoj pradės lipti sienom, tuštintis vidury kambario ir dar biesai žino ką drumsdamas skurdžią miesčionišką ramybę. Visai kaip stereotipas iš kk2.
Žirmūnai, tranzitinis miesto (Vilniaus) ir kaimo (bet kur) mikrorajonas, kuriame pirmiausiai kuriasi studentai, kuriems aktualu kaina ir atstumas iki studijų vietos. Į tokią klasikinę integravimosi į vilnietišką pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį erdvę ir atkeliauja Vilė, tik šį kartą su anarhizmo, o ne sakykim su vartotojiškumo, emo ar dar bala žino kokiu prieskoniu. Tradiciškai visiškai netikėtai, naiviai, nelabai žinant kas tai yra ir su kuo valgoma, visa širdimi metasi į anarchizmą ir naujo miestietiško “aš” ieškojimą. Net jei tas anarchizmas nuo vadovėlinio apibrėžimo skiriasi kaip diena ir naktis. O gal tiesiog liūdna gyventi vienam ir reikia žūt būt rasti draugų (kai suki SMS raudonu numeriu su AAA)?
Aplamai, to anarchizmo kvapo filme ne kaži kiek ir daug. Tik vietom pramuša. Daugiausia tai, ką matai – tai tvarkingai sutvarkytas nudrengtas butukas Žirmūnuose, kuris net nekvepia skvotais Londone ar kokiam kitam poindustriniam peizaže su krūvom apleistų gamyklų ir etc. Daugiau pasakojimas apie depresyvų darbininkų rajoną su įstrigusiom jaunom dūšelėm, kurios bando kurti savo atskirą jaukumo salelę, kurį herojė bando klijuot iš sovietinių sienų ir kiniškų menkniekių. Ir socialinis žaidimas, įvilktas į kažkur nugirstą, bet iki galo taip ir neišgrynintą anarchijos formą. Bet pakaks tos filosofijos.
Filmas nėra žiūroviškas ta prasme, kad pamirštum savo vardą nuo siužeto kitimo greičio, kamerų apžvalgos kampų ir kitų blizgučių. Kai filmą filmuoji tris savaites, ir beveik vien tik uždarose patalpose, tai kur jau čia tau epiniai kampai. Tiesa, vienas oro baliono kampas, lėtai plaukiantis palei Žirmūnų smaluotus stogus, vis atsirandantis kažkur filme, yra visai įdomus. Garso įvairovės nelabai yra, tad Satellites LV būs Nakts Skrējienā! sugrotas praktiškai vienintelis išskirtinesnis gabalas, o daugiau mano atminty kažko ypatingo neišliko.
Kas dar? Plakatas filmui gražus. Dėl jo tikiesi Trainspotting, o gauni Puipą. Ištempti kadrai, daug lyrizmo, mąslumo, persūdytų tagline’ų, teatrinės (kinas čia mielieji, kinas!) vaidybos. Ekranizuotas filosofijos veikalas, kurį žiūri profesionalai, šnibždasi tarpusavy, o tūlas žiūrovas krapšto galvą ir mato studenčiokės dienoraštį ir net ne patį įdomiausią.
Aš pastoviai žvilgčiojau į laikrodį. Pastangos gerai, scenarijus irgi neblogas, bet vat su įgyvendinimu šluba. Pasiteisinimai apie tris savaites, mažą biudžetą ir t.t. suprantama, bet nuo to filmas nepagerėja. Bet salė plojo ir, o Dieve, leido filmui garbingai pasibaigt. Kino žiūrėjimo kultūra gyva, vis dėl to.
Komentarai