Paskutinį kartą Verslo Rizikos Rezervą (trumpiau – V.R.R.) kalbinome prieš 6 metus ir tuo metu juos vadinome “aktualiosios muzikos kolektyvu”. Apie idėjinę ašį Marių Stavarį besisukanti V.R.R. kometa-planeta ir toliau skamba aktualiai. Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kur pasirodė grupės vinilinis EP “Nebelipk”. Ar daug mūsų atlikėjų gali pasigirti tokiu ilgaamžišku aktualumu? Beveik du dešimtmečius grojanti grupė jau tapo savotiška nepriklausomos scenos ikona.
Savo rizikingą veiklą grupė pradėjo a.a. “Kablio” scenoje (dabartinis “Kablys” veikia ankstesniojo fojė, pirmasis klubas buvo pastato antrajame aukšte), šį etapą vainikavo grand koncertas, kuriame grojo 2 būgnininkai, keli gitaristai, klavišininkas, bosistas ir, žinoma, maestro Stavaris. Ironijos ir monotonijos specialistas, visada suteikiantis rezervo.
Teko matyti visokių V.R.R. koncertų. Viename jų grupės lyderis pasirodė ant scenos, jo kolegoms jau įpusėjus programą, kitame – visai nepasirodė. Apie Stavarį sklando visokių gandų. Bet juk taip ir turi būti kalbant apie muzikos veikėjus. Kam įdomūs švarūs ir nusiskutę, profesionalūs, tačiau iki nuobodulio nuspėjami “saugūs” muzikantai? Nebent valstybinėms šventėms.
Ponios ir ponai, jūsų dėmesiui – Verslo Rizikos Rezervas: Marius Stavaris, Eglė Naujokaitytė-Muk ir Gintas Rožė.
Ar dar kas nors prisimena, iš kur kilo pavadinimas „Verslo rizikos rezervas“ ?
Stavaris: O taip, tai buvo sutrinta, tualetinio popieriaus faktūros knygelė šlykščiai melsvu viršeliu: ji taip ir vadinosi – „Verslo rizikos rezervas“. Kadangi buvome, o galbūt ir dabar esame, tame pačiame ekonominiame šūde, pavadinimas labai pritiko. Be to, įsiklausykite – koks gilus fonetinis skambesys.
Pirmoje grupės sudėtyje grojo tokie dabartiniai selebričiai kaip filmo “Anarchija Žirmūnuose” režisierius Saulius „Smalkė“ Drunga, G&G Sindikato balsas Kastytis „Kastetas“ Sarnickas, grupių Zima ir Soya Modified nariai. Kaip pavyko surinkti tokią rinktinę karjeros pradžioje?
Stavaris: Visi trynėmės toje pačioje terpėje, klausėmės to, kas dabar jau gan seniai primiršta, o naujiems a la posh grupių atstovams išvis nepažįstama, keitėmės įrašais, bendravome. Staiga atsirado toks Stavaris su savo kliedesiais ir ne tik, viską lėmė atsitiktinumas ir aplinkybės.
Stavari, kodėl išsiskyrei su savo ilgalaikiu scenos partneriu „Kareiviu“?
Stavaris: Mes su „Kareiviu“, manau, puikiai sutariame iki šiol, tik suderinti rokenrolą su lėktuvo pilotavimu yra gana sudėtinga. Bet kokiu atveju, man, dabar grojančiam bosine gitara, jis padarė nemažą įtaką, nes taip tiksliai ir ramiai dvi natas 10 minučių dabar ne kiekvienas kretinas išgrotų.
V.R.R. užgimė, galima sakyti, klubo „Geležinis kablys“ scenoje prieš beveik 20 metų. Kaip atsitiko, kad jūs vieninteliai iš tos „Kablio“ kartos tebegrojate?
Stavaris: Daug kam tie muzikiniai susivienijimai atrodė kaip kažkoks ypatingas laiko praleidimas ar maištas. V.R.R., nepaisant muzikantų kaitos, yra darbšti grupė ir niekada nebuvo visiškai sustojusi. Nei „Kablys“, nei kitas b***s jos karjerai įtakos neturi.
Kuo skiriasi muzikiniai klimatai, palyginus su V.R.R. karjeros pradžia?
Stavaris: Buvo ir labai didelių pakilimų, ir nuopuolių. Pradėjom nuo visiško postpanko, o vėliau skyrėsi tik apvalkalas – esmė pasiliko ta pati.
Chronologiją galima atsekti čia.
Stavari, ar buvai „Vilnius Rock“, kai grojo The Fall su Mark E. Smith priešakyje? Ar labiau norėjai pamatyti gyvą Shaun’ą Ryder’į iš Happy Mondays?
Stavaris: O taip, buvau. Su MES’u labai norėčiau sugert, o su Shaun’u šniūrą sušniot.
Eglė: nuskilo pernai pavasarį Bristolyje užtaikyti ant šitų dviejų, tai MES’as – suvaikėjęs senis (nors be galo žavus) o Shaun’as atsigavęs! Čia vienu metu buvo paėjęs video, kur sėdi koncerto metu su bokalu ir rymo prie būgnų pakylėlės ar skaito žodžius iš lapelio. Happy Mondays bet kuriuo atveju buvo geriausias mano lankytas koncertas del daugelio prasmių.
Iš kur tas susižavėjimas Mančesterio indie/rave scena? Kas dirgina iš šiandieninės muzikos?
Stavaris: Žavi, visų pirma, laisvumas. Kai tik išgirdau, supratau, kad tai mano muzika. Nekenčiu, kai mane pavadina panku, tai kitoks požiūris – mane pavergia neapibrėžtumas, bet kartu nežabotas draivas. Dabar esu Afro oldschool ir apskritai world music gerbėjas, pastaruoju metu klausiau autentiškos šiaurės Afrikos vestuvinės muzikos, kurios parūpino geras mano bičiulis iš GMGyvai.lt. O indie – plati sąvoka. Kas dabar vyksta, manęs nelabai domina.
Eglė: Mančesteris man kelia tą nostalgiją nepažintam, jame yra kažkoks industrinis jausmas – nu, gal ne staigmena, nes tai visgi buvo purely industrial miestas. Šioje muzikoje girdėt tiek mechanika ir monotonija, tiek aštresni, smėlingesni garsai nei kitų miestų post-punke. Mančesteris turėjo “Factory” – vieną geriausių leiblų savo neįprastais siekiais ir neįprastu gyvavimu ever. Joy Division – jų pirmoji signint’a grupė man bene neįspūdingiausias dalykas visame tame. Aš tik vieno nesuprantu, kaip jie būdami working class tokį subtiliaką išlaužė, iš kur tas pajutimas nesvietiškam grūvui, pavyzdžiui. Vėliau čia užgimė reivas. “Hacienda”, etc. Irgi “Factory” nuopelnai. Fenomenalus reiškinys. Ir tos jų melodijytės… O šiaip tai jo, pritariu Mariui – laisvė ir draivas, jie kaip antra hipių banga, tik kad hipiai tai vangoki idealistai buvo. Čia kiek daugiau nuovokos ir humoro.
Mane dirgina patogi, komformistinė ir naivi muzika, išlaižytas kompresinis soundas. Čia net ne apie radiją kalba, būna ir atseit alternatyvios dvasios, kur nesuvokiu, ką tie žmonės realiai bando komunikuot – vis vien skamba kaip plastikas.
Egle, Gintai, koks buvo jūsų pirmasis įspūdis pamačius p. Stavarį?
Stavaris: Na, Eglė prakeikė tą dieną, kai susipažino su manim, bet ji pagaliau įvedė į grupę disciplinos, o Gintas – nuostabus gitaristas, kuris žino, ką groti, o jo partijos suteikia V.R.R. spalvų. Iš kur pažįstu juos? Iš Vilniaus! Duokdie dar prasilaikyt šiam kolektyvui, nors viskas braška per siūles.
Gintas: Pirmą kartą Stavarį pamačiau ir su juo susipažinau dar paauglystėj, kuomet prasidėjo pirmieji alaus bokalai ir pirmosios cigaretės. Tuo metu jis man atrodė tikrai kietas, net nenutuokiau apie jo jautriąsias puses. Pamenu, pirmąjį aplankytą V.R.R. koncertą, kurio metu Marius su cinizmu, alkoholiniu kokteiliu ir agresija skandavo „O kometa – tu supista planeta“. Man dar ir dabar tas vaizdas giliai įstrigęs į atmintį ir savo laiku padarė nemenką muzikinę įtaką.
Eglė: Na, Eglė nieko neprakeikė, Eglė pamena, kad sutiko Stavarį dar prieš jį sutinkant. Jei atvirai – nebuvo jokio įspūdžio pirmąsyk jį gyvai sutikus – sėdi mažas vyruks prie pulto ir suka diskelius. Vakaro eigoje tas įspūdis pasikeitė, bet čia jau kita istorija.
Neseniai olandų leiblas „Bordello A Parigi“ išleido jūsų vinilinį EP „Nebelipk“. Iš kur jie jus ištraukė?
Stavaris: Tiesiog regėjo praeitais metais „STRcamp“ festivalyje, patikom, sakė, geriausia grupė buvom, nors, tiesa pasakius, labai susivoliojęs tuo metu buvau. Paprašė atsiųst dainų, o ten jau tų leiblo galvos Otto Krannen flirto dalykų nežinau. Švedai padarė masterius – ir štai vinilas rankoj.
Minėtas albumas klasifikuotas kaip „disco / electro / electronix“, ar jaučiatės kaip žuvys tokiuose vandenyse?
Gintas: Nebent pilvu į viršų.
Stavaris: Nieko nesuvokiu apie tai: vieni rašo „avangardinis pop“ kiti – kitaip, palikim tai klausytojams. Niekad nesugebu atsakyti į klausimą, ką mes grojame. V.R.R. niekad nesilaikė jokio apibrėžtumo – aišku, sveiko proto ribose.
Eglė: Tas tiesa – niekad nežinau, kaip žmonėms apibūdinti tai, ką grojam, kai paklausia.
(savo FB paskyroje, grupė apibūdinama kaip: avant-pop, pseudo-world, cultural-rave, octanic-synthpunk – ore.lt past.)
Minėjot, kad jūsų „Akumuliatorių“ transliuoja „Maximoje“ – sugrotumėt jų korporatyve?
Stavaris: Žinoma – kuo „Maximoje“ dirbantys žmonės yra kitokie? Bet čia, aišku, kiti muzikiniai partneriai jau stotų piestu.
Eglė: Nestotų.
Ar žiūrovų skaičius prieš sceną turi įtakos jūsų koncerto kokybei?
Stavaris: Absoliučiai ne, muzika yra muzika, tiems, kuriems reikės, jos klausysis.
Gintas: Galbūt atsitiktinumas, tačiau geriausi V.R.R. koncertai ir buvo tie nedideli, su sauja užsidegusių žmonių.
Eglė: Žinoma, kad smagiau groti pilnai salei, kuri vaibina, nei penkiem žmonėm, bet šiaip tai, aišku, gi ne dėl to yra grojama.
Prie kokių scenų ieškot V.R.R. šią vasarą?
Stavaris: Tikiuosi, feminisčių feste, bet kol kas tai su klaustuku, nes niekada nežinai.
Internete:
https://www.facebook.com/VersloRizikosRezervas
http://verslorizikosrezervas.bandcamp.com
Komentarai