Žilvino Roads “Insanitus”, “Lizdas” ir “Spartos” ilgesys

Naujo amžiaus pradžioje beribis Žilvino “Roads” Širkos, jo kolegų iš “K.U.B. Collective” ir kitų “knygnešių” entuziazmas padovanojo mums tokius renginius kaip įvairiaspalvis “Insanitus”, šviesaus atminimo “Spartakiada”, morališkai nunykusi “Tundra”, istoriniai “Terra” reivai ir kitus. Jie nežinojo, kaip ką daryti, bet negalėjo nedaryt, todėl darė. “Insanitus” šiemet persikėlė iš laikinosios į nuolatinę sostinę, tapo dar spalvingesnis ir didesnis. Nors, kaip Žilvinas sako, su Kaunu sąskaitos dar nesuvestos ir šis miestas lengvai nepaleidžia, renginių organizatorius ir didžėjus pradėjo vis dažniau lankytis Vilniuje. Čia su juo ir kalbamės apie praeities ir dabarties realijas.

Pastaruoju metu pradėjai vis dažniau vaidentis Vilniuje, ar tai reiškia, kad dar vienas miesto aktyvistas paliko Kauną?

Akivaizdu, pastaruoju metu grojam tik sostinėje (neskaitant savo organizuojamų renginių), nes tikriausiai esam Kaunui per brangūs ir už alų nebegrojam (juokas su sveika dalimi tiesos) :D  Be to, dėl šeimyninių priežasčių, ne per seniausiai “dalinai” persikėliau gyventi į sostinę. Dalinai, nes Kaunas ne iš tų miestų, kurie taip lengvai paleidžia, vis nenukerpa man virkštelės ir nepalieka ramybėj. Dabar ypač, nes pagaliau su kolegomis jaučiamės pribrendę naujam etapui ir mūsų renginiai pagaliau turės savo nuosavas sienas. Su Kaunu dar nesuvestos visos sąskaitos.

“Nuosavos sienos”?..

Per daug negaliu pasakoti, bet tai turėtų būti nuostabi vieta su begaline meile muzikai, ši bendruomeniniu pagrindu paremta erdvė vadinsis “Lizdas”. Kuriamės įdomią istoriją ir aurą turinčiam pastate Kauno centre.

“Ore” ištakos yra Kaune, todėl mus visada domina, kas ten vyksta. Kur pastaruoju metu pastebimas įdomiausias judesys ar tiesiog galima sutikti kultūringų kauniečių? “Kultūra”, “Ryšių kiemelis 837”, “PuntoJazz palėpė”, amžinas “B.O.”…

Nepaisant didelio šio miesto potencialo, mano akimis, jis pergyveną savotišką “krizę pertekliuje”. Nors, atrodo, yra atsiradusių gerokai daugiau naujų vietų, visas senamiestis tiesiog knibžda, vis labiau užkabindamas L.A. (Laisvės alėja – ore.lt past.), paradoksaliai vis sunkiau rasti, kur nueiti. Neaišku, ar su laiku mano lūkesčių kartelė pakilo, ar pačios vietos atsainiai formuoja savo atmosferą. Juk nepaneigsi, kad atmosfera yra neatsiejama nuo muzikos, tačiau ji visose tavo išvardintose vietose, deja, yra geriausiu atveju antrame plane. Sunku kažką čia kaltinti, burgeriai neša tikrai didesnį pelną, tad natūralu, kad aptarnavimo verslo dėmesys sukoncentruotas kitur, o “ant muzikėlės galim pataupyti”. Manau, pribrendo laikas tai keisti ir nors tam galbūt dabar nėra palankiausias metas, bet, kaip sakoma: aušra prasideda po tamsiausio nakties meto..

Kai galvoji apie gimtąjį miestą, koks gabalas skamba tavo galvoje?

Nesakiau, bet į Kauną iš pajūrio persikėliau studijuoti prieš 14 metų – visą tą laiką laikiau ir laikau save kauniečiu. Neskaitant 16hz “Žemyn upe” :), tikriausiai skamba:

KDJE būdavo dažnas mano ausinukų kuras ilguose pasivaikščiojimuose po miestą. Manau, šis skambesys taip pat labai konceptualiai apibrėžia Kauną, nes man jis – melancholiškas ir priverčia pamilti ne iš pirmo karto, o gerokai nuvalius šiurkštų paviršių.

Kas buvo kieta mieste, kai pats pradėjai lankytis Kauno kultūriniame-naktiniame gyvenime? Gal tuomet ir atsirado tavo pseudominmas “Roads”?

Kauno kultūriniam gyvenime pradėjau lankytis nuo 2000-ųjų, tuomet dar pačiam jėgų žydėjime buvo, bet dar ne tokie hyper-žinomi “Ryralio”, jų renginiai mane galutinai nubloškė į elektroninę muziką. Tuo pat metų periodiškai vykdavo eksperimentinis “Centro” festivalis, “Kaunas Jazz”, L.A. veikė “Combo”, kuris priglausdavo tokius kaip “Techno Valentino”, dar nenudriskusi “BO’škė”, na, ir aišku, “Nirvana” (vėliau tapusi “Exit’u”). Po žiemą visiškai “užšąlančio” Klaipėdos kultūrinio gyvenimo, persikraustymas į Kauną pasirodė geru sprendimu.

Kalbant apie “Roads” slapyvardį, tai čia tų laikų nicko Road’s’killa smarkiai apkarpytas trumpinys. Kai prieš 10 metų man jo prireikė, reikėjo išsirinkti kažką, kas atspindės energingą ir agresyvoką muziką, kurią grodavau, ir turėjo nubrėžti labai aiškią liniją tarp to, kam aš jaučiausi esantis alternatyva (perdėtai nusaldintam house ar tų dienų pop muzikai).

Kada supratai, kad Lietuva prarado politikos mokslų ir diplomatijos specialistą, bet gavo didžėjų ir renginių organizatorių? Ar URM’as dar turi vilčių? (Žilvinas VDU studijavo Politikos mokslus ir diplomatiją)

Manau, nuo pat studijų pradžios. Deja, tuo metu nesugalvojau alternatyvų ir nutariau viskam leist plaukt sava vaga. Ta proga norėčiau atsiprašyti savo dėstytojų, kad savo laiku neskyriau mokslams deramo dėmesio. Jie turėtų žinoti, kad karma neprivertė ilgai laukt – šiuo metu savo noru neįprastai daug domiuosi politika, tad kas žino, gal ne URM, bet gavęs rimtą KM pasiūlymą, ilgai nesilaužyčiau :))

Prieš beveik dešimtmetį susibūrė “Kaunas Urban Beats” kolektyvas, geriau žinomas kaip K.U.B. Collective. Ką pavadintum jūsų didžiausiu pasiekimu, kuriuo didžiuosiesi visą gyvenimą?

Sunkus klausimas, turbūt konkretaus vieno neįvardinčiau. Mane patį labiausiai stebina tas faktas, kaip mes, bepradedantys savo antruosius dešimtmečius, sugalvodavom daryti festivalius po 5 muzikines scenas apleistuose, tam nepritaikytuose pastatuose. Prieš tai nebuvom matę nei rimtų lietuviškų, nei užsienio analogų. Darėm iš intuicijos ir idėjos, kad to reikia, negalvodami apie šimtus galimų forcemajour’ų, apie kuriuos pagalvotume dabar. Turint dabartines žinias nė už ką nesutiktume to daryti, kaip gerai kad tada tų žinių neturėjom.

Manau, didžiuosiuosi, kad daugelyje dalykų elektroninės muzikos srityje buvom pirmieji.

Prisidėjai prie vieno įdomiausių Lietuvos open air festivalių “Spartakiada” organizavimo. Renginys išsiskyrė savo formatu, kuriame be muzikos tilpo ir nuoširdus mėgėjiškas sportas. Aistros virdavo ne tik prie scenos, bet ir prie teniso stalo ar futbolo aikštelėje. Kodėl nutrūko ši originali tradicija?

Tai yra viena mano skolų sau, labai gailiuosi, kad jo nevykdom, nes tai buvo labai geras projektas, vienijęs elektroninės muzikos sceną. Būtent šito jai dabar labai ir trūksta. Jis buvo nuoširdus ir moraliai nusisekęs, deja, tai neturi nieko bendro su finansine sėkme. Ilgainiui organizacinis kolektyvas išsibarstė, tačiau aš puoselėju viltį kažkada atgaivinti “Spartąąąąąą!” Laikas parodys..

Iki 2009-ųjų bendradarbiavai ir su “Tundra”. Festivalis gyvuliuoja toliau, bet jūsų keliai išsiskyrė, kodėl?

Na, kaip ir kiekvienas dalykas gamtoje, sudarytas iš visiškai skirtingų elementų, yra pasmerktas subyrėti. Su “Transformeriais” suvienijom jėgas, kad padarytume multisceninius renginius, ir mums tai pavyko. Padarėme tuo metu labai sėkmingą seriją “Terra” renginių, kurie savo nišoje buvo didžiausi indoor reivai ir antrieji po “Strokes Temple” išvis. Susijungę iš saujelę lankytojų pritraukiančio vienos scenos festivaliuko, padarėm tai, kas buvo 2009-ųjų “Tundra” savo apogėjuje. Tačiau, kaip minėjau, mus daug kas ir skyrė – darbo metodai, tikslai ir, kas svarbiausia, festivalio vizija. Nebeliko nieko kito, kaip tik susikoncentruoti į savo projektus. Plius, man po tikrovei niekad nepatiko trance muzika, lininiai drabužiai ir įkyrus smilkalų kvapas :)

Toliau organizuoji “Insanitus”, kurį šiemet perkėlei į Vilnių. Kodėl atėmei iš kauniečių vieną nedaugelio tokio kalibro įvykių?

“Insanitus” dabar yra didžiausias mūsų daromas įvykis. Neįsivaizduojam jo kaip Kaunui ar Vilniui priklausančio dalyko, norėtume, artimoje ateityje jis taptų respublikinio mąsto įvykiu. Daug dirbame, kad jis aprėptų minimum šiuos du miestus ir abiems pasiūlytų kažką išskirtinio bei pagaliau išeitų į gatves, arčiau žmonių. Lankomės ir bendraujame su kitų šalių festivaliais, tikimės, šviesos meno ir muzikos simbiozę Lietuvoje perkelti į kitą lygmenį. “Insanitus” nukeliavo ilgą kelią nuo pirmykščių reivų iki Kultūros Tarybos remiamo išskirtinio šviesos meno projekto, todėl turime judėti toliau. Manau, tam yra visos sąlygos – augantis visuomenės susidomėjimas negali meluoti :)

Kodėl kai kurių miestų (ryškiausi pvz. Marijampolė ar Šiauliai) emigrantai susiburia į glaudžias diasporas, o kauniečiai Vilniuje tarsi ištirpsta ir be reikalo savo kilmės neįvardija?

Oho, apie tai niekad nesusimąsčiau, gal dar per trumpai Vilniuje gyvenu, kad žinočiau. Tikriausiai susirenka, kaip iliuminačiai, apsidangstę gobtuvais ir Venecijos kaukėm, ir skerdžia savo ritualams ožkas. Iš tų kauniečių visko gali tikėtis :)

Kas tau labiausiai užkliūna Vilniuje?

Kalėdinės miesto dekoracijos.

Tai vis dėlto “ir Kaune galima gyventi”?

Ne vien galima, bet ir reikia. Tikrai jaučiu, kad ir kur dar teks gyventi, į Kauną būtinai sugrįšiu. Dust to dust.

Internete:

K.U.B. Collective
Insanitus