Vienu dūžiu, širdis ,,išstumia” maždaug 70 cm³ kraujo. Maždaug tiek decibelų siekia garsiai kalbantis žmogus. Bene dvigubai “išstumia” gyvai grojanti grupė. Prieš kelis metus pogrindiniuose koncertuose pradėjo šmėkščioti 70 cm³ of Your Chest pavadinimas. Iš pradžių galvojau, kad tai dar viena turuojanti užsienio grupė, kurių gana daug pravažiuoja pro Lietuvą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad turime reikalą su vietiniais.
Šiemet pagrindiniame Lietuvos gitarų šilelyje šio trio kažkodėl nebuvo, tačiau ten sėkmingai didelėje scenoje pasirodė jų kolegos ir draugai No Real Pioneers. Būtent su jais 70 cm³ of Your Chest šią vasarą išsiruošė į turą, kurio metu koncertavo Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir Austrijoje, o vasaros pabaigoje išleido savo antrąjį albumą “at first Chaos came to be”, kuriame krenta muzikantų taip vadinamo hopecore kaskados. Šviesa tunelio gale, tačiau kol kas aplink dramatiška, tamsu ir supa neviltis. Fone skambant naujajam grupės darbui, kalbamės su Justina, Arnu ir Arvydu.
Visų pirma, papasakokit apie savo sudėtingo ir sunkiai įsimenamo pavadinimo kilmę?
Kelis mėnesius grojome neturėdami pavadinimo. Kai jau pasidarė nepatogu, nes nežinojome, ką atsakyti žmonėms, klausiantiems kas mes esame, nusprendėme, kad turime save kažkaip įvardinti. Laukėme kol pavadinimas ateis pats, bet taip neįvyko, tad pradėjome ant lapelių užrašinėti savo idėjas. 70 cm³ of Your Chest buvo tik vienas iš pasirinkimo variantų. Vienu dūžiu, širdis ,,išstumia” maždaug 70 cm³ kraujo. Arnui svarbiausia jausmas ir emocija, Justinai – konceptas ir racionali išraiška. Ši idėja pasirodė visa tai apjungianti, nes yra faktinė, bet tuo pačiu labai jautri.
Dėl įsimenamumo, kai pirmą kartą pavadinimą pasakėme vienam mūsų bičiulių, reakcija buvo ,,kaip suprantu, populiarūs būti nenorite.” Tačiau žmonės puikiai atsimena, kad esam ,,tie, su skaičiais”.
Kas padarė didžiausią įtaką, kad nusprendėt imti instrumentus į rankas?
Visiems grupės nariams tai įvyko skirtingomis aplinkybėmis, skirtingu metu. Arno rankose gitara atsirado dar vaikystėje. Prieš susikuriant grupei, jis norėjo groti metalcore, nematydamas jokio skirtumo tarp šio žanro ir melodic hardcore. Justina rodė daug post muzikos, kol Arno ausys atkuto, nors pati į grupę atėjo nemokėdama laikyti mediatoriaus. Tačiau jai scena seniai buvo gerai žinoma ir didžiausią įtaką padarė pažintis su mėgiamos grupės Arktika nariais. Atėjo suvokimas, kad viskas yra paprasčiau, negu atrodė, o ir jie patys kažkada buvo tie žmonės, nemokantys laikyti mediatorių.
Nuo pat pradžių dainuojate angliškai. Niekada nesinorėjo pabandyti lietuviškai?
Ne.
Jūsų bandcamp’e pridėliota daug žanrinių tag’ų: punk, black, dark ambient, emo, hardcore, hopecore, melodic hardcore, post-hardcore, screamo, sludge. FB nurodote tik vieną – hopecore. Apibūdinčiau: “dabar viskas blogai, bet yra vilties, kad bus gerai”. Kokie būtų jūsų versija?
Turbūt, tiksliau apibūdinti jau nebeįmanoma. Hopecore iš pradžių atsirado kaip grupės vidinis juokelis, nes sub-žanrinis skirstymas jau nieko nebenusako, yra nekonkretus ir tik tampa prieskoniu, kuris nebūtinai akivaizdžiai pastebimas. Atradome, kad savo muzikoje jaučiame tą vilties prieskonį.
Klausimas Justinai. Pogrindžio scenoje merginos paprastai užima vietas publikoje, o scenoje jų matome mažai. Kaip manai, kodėl merginos dažniau renkasi stebėtojų vaidmenį? Be to, kad groja grupėje, Justina dar rašo savo blog’ą “On the Purple Moon” ir yra “I am a Chaos” dizainerė.
Manau, kad vis dar stipriai veikia stereotipai. Ne visos grupės į potencialią narę-merginą žiūri taip pat kaip į narį-vaikiną, o laikantis šio požiūrio suformuojamas įvaizdis, jog pogrindžio scena tik,,kietiems bičams”, tad merginos dažnai net neišdrįsta pagalvoti apie tokią galimybę. Sąmoningai suvokiu lyčių lygybę ir atsisakau būti stereotipų dalimi, nesijaučiu mažiau ,,kieta” nei Arnas ar Arvydas.
Susikūrėt tik prieš 2 metus, o išleidot jau antrą albumą. Kurti ir įrašinėti jums, atrodo, sekasi lengvai. Kaip yra iš tikrųjų?
Stebėdami įvykius iš šono, dažniausiai matome tik rezultatą, tad atrodo, jog sėkmė pati natūraliai ateina. Iš tikrųjų, grupės veikla, kaip ir bet kokie santykiai reiklauja daug kantrybės, sunkaus darbo ir kompromisų. Visko buvo, bet didelių sunkumų neturėjome, galbūt dėl to, kad labai tikim tuo, ką darom, gaunam daug grįžtamojo ryšio, o tai yra didelė varomoji jėga judant toliau.
Kuriuo naujojo albumo kūrinių labiausiai džiaugiatės patys? Kuo jis jums svarbus?
Justina labiausiai džiaugiasi ,,the Birth of the Cosmos”, nes artima sunki, tamsi, neviltinga atmosfera, be to, jos indėlis šiam kūriniui buvo didžiausias. Arnui artimiausias ,,the Primordial Mix of Elements” dėl hopecore’iško skambesio, kuris išsivysto į kupiną šviesos albumo kulminaciją. Šį albumą galima skelti į dvi dalis: pirmoji Justinos, antroji – Arno, tad tai mūsų bendras kūdikis.
Apskritai, šis albumas mums labai svarbus ir reikšmingas, nes priartėjome prie to, ko visada siekėme – muzikos išraiška išvystėme konkretų konceptą.
Šiemet pasirodėt viename svarbiausių regiono pogrindžio muzikos festivalių “Fluff16”. Nenusviro rankos pagrojus kartu su kiečiausiais? O gal apėmė euforija, kad patys gerokai “sukietėjot”?
Norėtume patikslinti, jog grojome festivalio open stage, tad negalime pasigirti dalinęsi ta pačia scena su Rosetta ar Oathbreaker. Kaip bebūtų, matant prieš save maždaug 300 žmonių, kurie mėgaujasi mūsų atliekama muzika, aplanko nerealus jausmas, anksčiau nieko panašaus nesam patyrę. Po pasirodymo priėjo daug žmonių, išgirdom gražių žodžių, išpardavėm visus į turą pasiimtus įrašus.
Vasarą kelias savaites keliavot koncertuodami užsienyje. Daugeliui muzikantų tai atrodo tarsi svajonių išsipildymas. Kas kitaip, palyginus “čia” su “ten”?
Prieš metus nebūtume drįsę apie turą net pagalvoti, patiems tai atrodė kaip tolima svajonė. Tačiau kai tai vyksta, viskas atrodo labai natūralu ir savaime suprantama. Gal dėl to, kad kartu su ,,pionieriais” (No Real Pioneers – Ore.lt past.), patys viską organizavom, planavom ir prie turo spėjom priprasti dar jam neprasidėjus. Kalbant apie skirtumus, jų turi ne tik ,,čia” ir ,,ten”, bet ir kiekviena vieta atskirai. Čekijoj patyrėm daugiau pankroko, Vokietijoj – itin šiltą priėmimą ir rūpestį. Taip pat, supratome, kad Lietuvoje žmonės labai aktyviai vaikšto į koncertus.
Esate ne tik geri draugai su No Real Pioneers, bet ir plaukiojate panašiuose žanriniuose vandenyse. Ką turi jie, ko neturit jūs? (neskaitant merginos grupėje :)
Patirtį. Kokybiškus įrašus.
Kada labiausiai jaučiatės ore?
Kai turime galimybę daryti tai, ką mylim ir į tai gauname atsaką.
Internete:
Komentarai