“Garso architektūros” statybos Lietuvos provincijoje

Nors šis edukacinis projektas vyksta jau trečius metus, apie “Garso architektūrą” išgirdau palyginti neseniai. Nors čia dalyvauja visas būrys gerai pažįstamų veikėjų. Jei “Ore” lankaisi nuolat, visi jie pažįstami ir tau: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisteris, kompozitorius ir atlikėjas (ex-fusedMarc, Luumm, cutthroats, kt.) Vladas Dieninis, tarpdisciplininio meno kūrėjas ir atlikėjas Armantas “Arma” Gečiauskas, gitaristas ir grupės Without Letters įkūrėjas Adomas Narkevičius,, garso režisierius ir Ministry of Echology efektų operatorius Paulius Burakas, buvęs Flesh Flash, projektų cutthroats ir Vilkduja dalyvis Gediminas Jakubka bei šiandieninis mūsų pašnekovas, grojantis kolektyve Darbo Džiaugsmai (anksčiau – The Dominoes, Spooky Campfire Stories, V.R.R.), Gintas Rožė.

“Garso architektūra” – edukacinis garso meno seminaras, skirtas visiems muzika besidomintiems žmonėms. Seminaras skirstomas į tris dalis – teorinę, praktinę bei performatyvią.  Teorinėje dalyje pristatomos įvairios su garsu susijusios meninės kryptys, išsamiausiai kalbama apie tas, kurios publikai pasirodys aktualiausios. Praktinėje dalyje pristatomi įvairūs, daugeliui – kiek netikėti, muzikos komponavimo principai. Ši dalis skirta visiems tiems, kas linkęs ieškoti savito, charakteringo ir nenuspėjamo instrumentų skambėjimo. Trečiojoje dalyviai kviečiami atvirai diskusijai ir bendrai muzikinei improvizacijai.

Pasak projekto vadovo Gintauto Rožės, labiausiai nustebino mažesniuose miestuose gyvenančio jaunimo žingeidumas. (…) galiu nuoširdžiai pasakyti, jog išties sunku suvokti, jog pavyzdžiui tokiame miestelyje kaip Krakės, neturinčiame net tūkstančio žmonių, prisirenka puspilnė salė jaunimo, kurie diskutuoja, reiškia tvirtą nuomonę, tildo miestelio vyresniuosius ir supranta, ko nori. Kartais pasigendu tokio jaunimo net Vilniuje. Tiesiog džiugu, jog projektu metu netapome klasikiniais mokytojais, o kūrėme paskaitas kartu, pavyzdžiui: ateiname pasiruošę daug teorinės medžiagos, o jaunimas mums ir sako „mums įdomu kaip sukurti štai tokį garsą, imkite instrumentus bei efektų procesorius ir parodykite, kaip tą padaryti“, mes imame tą ir padarome, o po to kartu diskutuojame.“

Kada ir kaip kilo “Garso architektūros” projekto idėja?

Prieš keletą metų aplinkybės paskatino karts nuo karto pradėti lankytis mažesniuose Lietuvos miestuose. Sąžiningai galiu pasakyti, kad iki tol gyvenau savotiškame kultūriniame burbule, kuriame visi viską žino, visko klauso, neegzistuoja kvailos fobijos. O kaip žinia, burbulas linkęs iškreipti spalvas. Užtenka ir 30-ies kilometrų į šoną nuo Vilniaus ir Lietuva atrodo jau visai kitaip. Taip ir atėjo suvokimas, kad edukaciniai projektai yra žymiai reikalingesni mažesniuose miestuose. Tuo metu kaip tik grojau grupėje cutthroats, kurioje visi buvome “garso mėgėjai”, papildėme komandą ir iškeliavome į pirmąją kelionę.

“Garso architektūra” orientuota išskirtinai į Lietuvos provincijos kūrėjus. Kodėl nusprendėte dirbti būtent su jais, palikę nuošalyje miestų gyventojus?

Prisimenu seminarą viename miestelio kultūrnamyje. Seminarui įpūsėjus užgrojome trankesnę kompoziciją ir pajutome, kaip begrojant nuo lubų byra tinkas. Mes grojame, o tinkas byra. Tad kartais miestelių kultūrnamių tinką sudrebiname ir fiziškai. O didžiuosiuose miestuose tinkas jau gerokai nubyrėjęs.

Kaip galima būtų apibūdinti garso architektūros sąvoką?

Labai paprastai – kaip statybos garsais meną.

“Garso architektūra” vyksta jau trečius metus, tačiau daugelis apie tai turbūt net nėra girdėję. Projektas skirtas tik išskirtinei publikai?

Iš esmės taip. Mums nereikia didelės ir plačios reklamos, svarbu pasiekti tuos, kurie gali iš seminaro pasisemti naudos. Vykdydami projektą mažesniuose miestuose ir miesteliuose mes jau beveik žinome, kas ateis. Be to, niekada nesiekėme kiekybės – 10 žmonių, laukiančių susitikimo su mumis, yra daugiau nei pilna kultūrnamio salė.

Projekte dalyvauja gana skirtingi atlikėjai-kuratoriai. Kas jus vienija?

Pagarba vieni kitiems. Kaip komandos nariams, kaip kūrėjams ir kaip atlikėjams. Ir, be abejo, šilti santykiai.

Kas labiausiai pradžiugino, o kas nuvylė, važinėjant po Lietuvą?

Į abu klausimus galima atsakyti trumpa istorija, kuri panašia forma reguliariai atsikartoja skirtinguose miestuose: atvažiavome į milžinišką kultūros centrą Marijampolėje. Iš tiesų jis – milžiniškas. Centre yra didelė, naujai renovuota diskotekų salė, kuriai dydžiu nelabai prilygsta ir Vilniuje esančios panašaus pobūdžio salės. Klausiu direktorės pavaduotojos: “O ar renkasi į diskotekas jaunimas?”. Ji taip keistai pažiūri ir sako: “Tik rugsėjo 1-ąją, aukščiausios kategorijos centrui nepridera įsileisti abejotino jaunimo”. Seminaro metu teko nemažai bendraut su tuo “abejotinu” jaunimu, buvo puikus seminaras.

Ar galima būtų teigti, kad kažkurie regionai muzikalesni už kitus?

Kai kurie regionai turi išprususius ir iniciatyvius lyderius, sugebančius aplink save suburti šviesų jaunimą, savotišką bendruomenę, kuriai padeda (netrukdo) tobulėti. Tai labai jaučiasi.

Kaip suprantu, šiame projekte vengėte klasikinio “mokytojas-mokinys” santykio. Ko išmokote jūs patys?

Išmokome turėti gaires, bet nebeturėti konkretaus plano. Nuo auditorijos priklauso, kur ves seminaras. O jis gali vesti nuo diskusijų apie garso meną iki realių garsinių pavyzdžių aidinčioje salėje, upėje ar bet kur kitur, kur tik atrodo įdomu mums patiems. Beje, viename miestų man pačiam netikėtai teko išklausyti tikrą gitarinę garso architektūrą, kai po seminaro vienas dalyvių – vyresnio amžiaus rokeris – pasiūlė užsukti į jo studiją, kuri, pasirodo, buvo čia pat, po grindimis. Kai jis pradėjo traukti visus juostinius dylėjus, old-schoolinius “Boss’o” ekvalaizerius ir lempinius kūbus, iš kurių susikūrė stereo sistemą gitarai, jaučiausi kaip atėjęs į saldainių parduotuvę. Tiesa, pasakojo, jog turėjo ir sintezatorių, bet L.Somovas apsilankė pas jį anksčiau.

Ar teko girdėti, o gal ir bendrauti su savo bendravardžiais “Garso architektūra”, kurioje darbuojasi Happyendless muzikantai ir co.?

Kol kas mus sieja tik bendras pavadinimas (kurį, išsiaiškinau, jie panaudojo anksčiau), tačiau niekada nežinai, kada keliai gali susikirsti.

Kokių rezultatų tikitės iš šių seminarų?

Sunku apčiuopamai išreikšti rezultatus, tačiau tikimės, kad “Garso architektūra” nėra iš tų seminarų, kur “atsėdi ir pamiršti”. O jei seminaras prisidėjo prie to, kad paauglys sėdėdamas prie kūrybos išbandė dar vieną variantą arba muzikos mokytoja pradėjo pamokose naudoti diktofoną – tai jau visai neblogas rezultatas.

Kaip atrodytų “Garso architektūros” svajonių pastatas?

Iškart prieš akis iškilo krūva degtukų. Kartais gali mėgautis iš jų statydamas gotikinę pilį, tačiau kartais tinkamu metu ir tinkamoje vietoje atsidūręs degtukas pats iš savęs yra ne ką mažiau įdomus.