Beplanuodamas keliones visuomet patikrinu kas kur vyksta, tad iškart prisipažinsiu, kad “Todays Art” tapo ne ilgai sektu, lauktu ir išsvajotu festivaliu, bet kultūrinės programos Olandijoje dalimi. Nuo 2005 m. vykstantis festivalis, savo laiku užaugęs iki 5000 lankytojų, lokalizuojasi arba laukia geresnių laikų, kuomet programą ir mąstą padės kurti naujos ES ar kitų fondų programos… Tuo tarpu šiemet neperkrauta festivalio programa leido patogiai susidėlioti penktadienį su pertraukėlėmis draugams ir pokalbiams, pasivaikščiojimams tarp salių ir visai šalia esančių atvirų festivalio erdvių.
Pradėjome kultūrinę popietę nuo, panašu, vis dar aktualių Irano menininkų Ali Eslami ir Ash Koosha virtualios realybės patirčių, bet nežinia, ar virtualumo lūkesčiai buvo pernelyg dideli, ar Ash Koosha (“Ninja Tunes”) garso takelis ausinėse per tylus likti apžavėtam ir laukiančiam jūrligės efekto.
Nepraleidom ir vėliau vykusių artist talks, kur save pristatinėjo ne tik artėjančio vakaro herojai Masayoshi Fujita ir Charlotte Bendiks, bet ir didžiulio ES finansuojamo alternatyviai muzikai ir festivaliams skirto projekto “SHAPE” iniciatorius bei administratorius. Liko dvejonių, ar reikėjo viską sudurti į vieną panel talk, nes kūrėjai turėjo nepamiršti padėkoti ES už jiems suteikiamą viešumą bei koncertų turus, pasipylė klausimai apie finansavimo dydį ir kitus projekto administracinius dalykus. Tiesa, tai buvo gera pamoka apie tai, kaip organizuoti festivalius, kad jų neištiktų daugumos Lietuvos vasaros festivalių likimas ir jie išlikdami įdomūs savo programa įdarbintų profesionalus, kurie festivalius įtinklintų ir augintų jų kokybę. Po diskusijų atidžiau išstudijavus “Todays Art” tekstus bei šūkius ir iš jų sudėjau visus raktažodžius, naudojamus kultūros finansavimo paraiškose, visai nepasigesdamas spalvingų rėmėjų logotipų bei jų reklaminės atributikos festivalio erdvėse.
Hiraoki Umeda – laukiamiausias meninės programos performansas prieš jai persiritant į vakarėlio formatą. Didžiausiose pasaulio scenose pasirodantis judesio, garso ir šviesos meistras prikaustė prie patogios teatro kėdės ir leido patirti tai, ko tikiesi eidamas į teatro ar šiuolaikinio šokio festivalį. Jo monochrominis solo pasirodymas – išskirtinis tapybiškos kinetinės kalbos pavyzdys, kurį patiri ausimis, akimis ir oda (nuo garso dažnių skalės pokyčių kartais tenka suimti nosies galą, kad jis nustotų nemaloniai virpėti).
Masayoshi Fujita – muzikos terapija. Publikai susėdus ant grindų, jis ramiu balsu iš balto lapo perskaito raktažodžius įvedančius į beprasidėsiančios kompozicijos emociją ir atsargiai užgauna vibrafono plokšteles. Keista ir tuo pačiu žavu, kad jis kartu su “Erased Tapes” įrašų kompanija, kurioje dar ir Nils Frahm, Olafur Arnalds, Kiasmos…
Headliner’iai Pantha du Prince vėl kvietė į teatro salę ir minkštus krėslus. Rimtai? Gi tai turėtų būti šokiai, o ne akustinis koncertas labiau į “Menų spaustuvės” salę, o ne naktinį klubą panašioje erdvėje. Bet nieks nesiginčijo, visi susėdo kaip tik tiek, kiek talpino salė (apie 600 sėdynių), šviesos teatrališkai užgeso ir visiškoje tyloje prasidėjo Pantha du Prince šou.
Publika sėdėjimo diskomfortą tvėrė apie 10 minučių ir pirmam drąsuoliui pirmoje eilėje atsistojus pajudėti ir nesulaukus apsaugos dėmesio, visi strimgalviais puolė užsiimti vietas šokių aikštelėje prie muzikantų. Turint omenyje, kad sėdėjome maždaug 25-oje eilėje nuo scenos mums pavyko užsiimti tikrai geras pozicijas šalia būgnininko! Nieko pernelyg nesitikėjau, idant naujas Pantha albumo titulinis kūrinys pasirodė pernelyg artimas kažkada gausiai nuklausytam “Black Noise” albumui ir nesivarginau daugiau pasidomėti, bet tai tik paliko vietos nuostabai ir susižavėjimui. Galima ginčytis dėl įvaizdžio, teatrališkų kaukių vaidmens pasirodyme, bet koncertas kaip sako vienas draugas: “Wow, mega!”
Vakarą baigėme su, ko gero, didžiausiu atradimu ir neabejotina festivalio favorite: Charlotte Bendiks. Iš Tromso atvykusi norvegė tvirtina grojanti body music. Terminas, kurį ji iš esmės pristatė dieną vykusiame artist talk, neapibrėžia jos muzikos ritmikoje, laikmetyje ar kitose stilistiniuose suvaržymuose, tai tiesiog muzika, verčianti tave judėti. Šokome pagal tai, kas asocijuojasi su ankstyvaisiais mano reivais. Muzika, galėjusi skambėti tiek DJ Saga organizuotuose reivuose Vilniaus profsąjungų rūmuose, tiek ir prieš 20 metų DJ Žvėriukai vakarėliuose Pakalnėje Kaune. Brutaliai, be nereikalingų sentimentų per laikmečius ir ritmikas vedantis setas. Turbo mega.
“TodaysArt” paskyriau vieną dieną, bet norisi pasidalinti keletu įžvalgų apie patį formatą. Meno festivalis organizuojamas panašiais principais kaip kino, teatro, šokio ar kito profesionalaus meno renginys be jokių aliuzijų į buvimą alternatyviu, skirtu tam tikrai interesų grupei besiribojančiai demografiniais rodikliais ar priklausymu kuriai nors muzikinei/meno scenai. Santūriai, be pompastikos pateikta programa randa savo vartotoją ir nekonkuruoja su pramogų verslo triukšmu. Tai iš dalies viešais pinigais finansuojamas ir miesto aktyviai palaikomas kultūros renginys vykstantis pagrindinėse miesto profesionalaus meno erdvėse. Kad įdomi programa būtų sudaryta nebereikia generalinių ir pagrindinių rėmėjų, kurie prisiimtų laurus už suteiktą galimybę pamatyti ir patirti, nereikia ir gausios prekybos bei reklaminių stendų primenančių apie vartojimo būtinumą. Elektroninė muzika ir menas čia nebėra alternatyva, kuri pasiekiama bendraminčius vienijančiuose klubuose ar galerijose, tai yra normali oficialios ir remiamos kultūros dalis.
Internete:
Komentarai