ba. nebenori būti vienas

Pirmą kartą su Benu Aleksandravičiumi, grupės ba. balsu, gitara ir tekstais, kalbėjome jo karjeros aušroje 2013-aisiais. Netrukus jis jau grojo visose svarbiausiose Lietuvos scenose, išleido keletą EP ir debiutinį albumą o šiemet pagaliau baigtą videoklipų „Tai ne žmogus”, „Sugebėt pasikeist” ir „Kūną palikai / atsibudai” trilogiją peržiūrėjo jau beveik keli milijonai žmonių. Vos daugiau Lietuvoje ir belikę. Nors Benas ir įkrito į vietinio šoubizo “mamytės” vinegretą, jį dažniau pamatysi pogrindžio renginiuose nei gliancinėje spaudoje. Pradėję kaip trio, vėliau ilgai groję dviese, šiandien ba. vėl pasirodo tryse.

Surengti solinį koncertą “Lofte” buvo jo keturių metų svajonė. Ji išsipildys visai netrukus. Kažkuomet ant scenos buvęs vienas, 4 muzikos metus Benas Aleksandravičius apibendrins ir svajonę pildys su grupe, o įgyvendinti šį griausmingą užmojį jam padeda vis didėjanti komanda. Apie tai, kuo ba. gyvena ir kuo gyventi nebenori, pasikalbėti prisėdom ŠMC. Ten, kur viskas ir prasidėjo.

Ruošiesi didžiausiam koncertui ba. istorijoje. Rimta proga pasikalbėti. Papasakok, kaip per visus tuos 4 metus pasikeitei tu ir kaip – tavo muzika?

Atrodo, 16-os pirmą kartą grojau čia, ŠMC’e. Čia vyko Manto Ažondenio iš Black Water (aka Ele 7) elektroninės muzikos renginių serija „Spąstai“. Ba. pradžioje ir buvo apie elektroniką. Paskui viskas ėjo prie indie roko, pankroko, alternatyvaus roko. Naujausias EP paremtas sunkesne muzika, bet tuo pačiu ir šiek tiek grįžta prie elektronikos. Visus tuos metus nebuvo pastovumo – aš pats nežinojau, ką mes toliau darysim, o dar smagiau, kad žmonės nežinojo, ko tikėtis. Turim su draugais tokį terminą: pimpalinė muzika. Ta, kurios klauso daug žmonių, bet ne dėl to, kad ji yra gera, o dėl to, kad yra padaryta masėms. Jei aš prieš keturis metus galėdavau padaryti pimpalinį gabalą (pvz. „Tai ne žmogus“), tai dabar man nebeišeina parašyti gabalo apie kažkokį linksmą dalyką. Viskas yra vien grūzas (juokiasi). Bet man patinka apie tai šnekėti.

Ba. subrendo ar taip jauteisi visada?

Taip. Pagaliau galvoju, kad mąstau teisingai ir žmonėms skleidžiu teisingą žinią. Per keturis metus atradau save. Naują EP dėl to ir pavadinau „Garsiai mąstau“.

Auka“ skamba kaip iš tamsaus 9 deš. rūsio. Specialiai bandei grįžti atgal?

Čia – ne grįžimas atgal. Aš neklausau senos muzikos. Neseniai su gitaristu Simonu diskutavom – ar klausyti Pink Floyd’ų, ar Depeche Mode… Aš niekad neklausydavau tos muzikos. Ji manęs neužaugino. Visuomet stengdavausi klausyti to, kas vyksta dabar. Dirbu radijoj ir man neįdomu žmonėms leisti muziką, kurią jie jau žino. Ar „Auka“ – grįžimas atgal ar žvilgsnis į ateitį? Man „Auka“ yra koma. Aš niekad nieko taip neklausiau, kaip šitos dainos. Kai muzikantas sako: „aš neklausau savo muzikos“, reiškia, kad tau tiesiog ne zjbs, ką tu darai. Esi muzikantas, reiškia, turi galimybę susikurti muziką sau – kokią pats mėgsti klausyti. Aš taip ir darau – susikuriu dainas sau, kad pats galėčiau ipod’e klausyti ir gerai jaustis.

Neklausai senų grupių – tai ko klausai?

Nėra taip, kad neklausau visai. Bet labai retai užsisėdžiu prie vieno albumo ar atlikėjo. Turiu savo šaltinius, skaitau daug muzikos blogų, esu patogiai susitvarkęs “Spotify”, kad mestų man tai, ką aš noriu klausyti (juokiasi). Jei anksčiau klausydavau daug James Blake’o, The XX, tai vėliau atsisėdau ir pagalvojau – juk mano vaibas yra gitara. Todėl dabar stengiuosi klausyti daugiau alternatyvaus roko, gitarinės muzikos. O jei žmonės nori išgirsti, kuo gyvena ba., reikėtų paklausyti mano radijo laidos.

Ką pasakytum apie lietuvišką sceną dabar?

Žiauriai džiaugiuosi, kad per du metus, kol mes patys augom, Lietuvoje atsirado tiek gerų grupių. Frank Fitts, Abudu, Jautì, Local Blood… Deeper Upper pagaliau išleido albumą. Freaks’ai – irgi. Colours Of Bubbles – irgi virina. Jei turime seną grupę, tai turime ir jauną, kuri gali išstumti senius. Yra iš ko rinktis ir tas pasirinkimas yra žiauriai geras.

Pirma tavo parašyta daina. Prisimeni, kada tai buvo ir apie ką?

Tai buvo prieš kokius aštuonis – dešimt metų. Aš ją turiu ir noriu tą įrašą išleisti. Neprisimenu, kaip ji vadinasi, bet tai – žiauriai gražus kūrinys apie liūdną vaiką su maža širdim. Jo tėvas plaukia iš kitos jūros pusės. Vaikas laukia, tėvas vis neatplaukia. Jau ten jaučiamas kažkoks grūzas (juokiasi).

Kodėl išvis kuri?

Tam, kad archyvuočiau savo gyvenimo įvykius, savo būseną ir savo mintis.

Viename interviu sakei: „matau daug netiesos’’. Manai, kad muzikos užtenka su ja kovoti?

Manau, kad taip. Bet ba. nėra tiktai muzika. Tai – kažkoks reiškinys, kovojimas prieš kažką, saviraiškos forma. Tarkim, dalis idėjos, kas norima pasakyti „Auka“ – žmogus, šios dainos veikėjas, aukojasi vardan kito jauno žmogaus, kad jo artimieji atkreiptų dėmesį į savo artimą žmogų.

„aš auka

kad atkreiptų dėmesį tavo mama

į tave kaip tu elgiesi

gal jau giltinę šaukiesi“

Kai pasiaukos kitas – tu tik tada pradėsi galvoti. Bet taip neturi būti. Neturi atsitikti kažkas blogo, kad pradėtum galvoti.

Prieš tu protestuoji?

Aš tiesiog noriu daryti, ką noriu. Niekas man nepasakys, kur ir ką aš galiu daryti. Jei norėjau per M.A.M.A. apdovanojimus prisigerti, kam apie tai reikia garsiai šnekėti? Ar žmonės neturi apie ką daugiau kalbėtis? Ar yra teisinga sėdėti ramiai ir laukti savo eilės? Kodėl nėra teisinga prisigerti, jei tave nemokamai girdo? Aš noriu elgtis, kaip noriu. Grupė ba. ir yra apie tai – niekas mums nepasakys, kas yra teisinga ir kas – ne.

Nemėgsti, kai žmonės aiškina, bet gal esi gavęs ir gerų patarimų?

Patarimų klausau iš tų, kas man rūpi. Apskritai, labai džiaugiuosi, kad esam pastebimi, turime galimybę ne tik groti su senesnėm, didesnėm grupėm, bet ir būti su jais, šnekėtis. Didžiausias pasiekimas man yra tai, kad jie mus priima. Didžiausia paskata – buvimas su man svarbiais žmonėm.

Pakalbėkim apie įvaizdį: koncertasLofte”N-18, plakatuosefuck’ai, socialiniuose tinkluose – #bapizda. Tai irgi dėl to, kad niekas nepasakė, kaip yra teisinga?

Manau, kad taip. O kas pasakė, kad negalima mieste kabinti plakatų su fuck’ais? Gausim baudą, pakabės pusvalandį? Užtai aš jausiuos gerai, jei bent kažkiek žmonių juos pamatė.

N -18?

Kai man buvo 16, mano bendraamžiai klausė ba. Dabar man yra 20, jiems – irgi. Suprantu, kad yra daug jaunų žmonių, kurie mūsų klauso. Artėjant koncertui labai daug jų rašo, prašo galimybės kažkaip praeiti. Daug žmonių sako, kad mūsų muzika yra skirta tik paaugliams. Noriu įrodyti, kad taip nėra. Bet ne vien todėl, kad pasakyčiau: „ne, mūsų klauso ne tik vaikai“. Nežinau teisingo atsakymo, kodėl yra N-18. Galėsim padaryti koncertą N-13.

#bapizda?

Kai įrašinėjau „Raktą“, buvo likę tik vokalai. Įrašinėjau pas Vaiperį, atvarė Jonas. Į vieną dešrą buvo sukarpyta daug nepavykusių take’ų, tarp jų – Jono išstojimas prie mikrofono. Jis dainavo visokius „šoka basos raganaitės…“. Tai – legendinis grupės ba. aukso luitas. Visas tas įrašas baigiasi tuo, kad Jonas pasako „ba. pizda“. Ar mes, ar žmonės šitą užvedėm? Neatsimenu. Galiausiai žmonės vietoj pakartot po koncertų ėmė šaukti bapizda. “Instagrame” – taginti ba. neįmanoma, bet įvedus #bapizda iš karto randi tai, ko reikia. Suprasdami, kad tai – mūsų komunikacijos forma, mes ir patys pradėjom jį naudoti. Man atrodo – geras hashtag’as. Geriausias lietuviškos grupės hashtag’as.

Viskas, ką sakai, atrodo labai natūralu. Žiūrint iš šalies susidaro kitoks įspūdis.

Gali susidaryti įspūdis, kad bandom iš savęs kažką pastatyti. Mes norim atkreipti žmonių dėmesį, bet ne dėl to, kad mums jo trūksta, o dėl to, kad mes jį kitaip pateikiam savo saviraiška.

Kiek žmonių dirba už dviejų ba. raidžių ?

1, 2, 3… su grupe – 9. Labai džiaugiuosi, kad draugų rate kiekvienas kažką veikia su menu. Taip ba. ir platėja. Man visi draugai yra ba., visi jie – mano grupės nariai, gyvenantys tą patį gyvenimą. Kalbant apie darbinę komandą, labai džiaugiuosi, kad kiekvienam dalykui yra už tai atsakingas žmogus: koncertams, vizualams, garsui… čia yra turbūt apskritai didžiausias pasiekimas per visus šiuos 4 metus. Turim nuostabią komandą. Žmonės galvoja, kad viską darau aš, rašydami kreipiasi į mane, o ne į grupę. Norėčiau to išvengti. Lygiai taip pat ir kūryboje – man atsibodo daryti muziką vienam. Noriu grupės, su kuria mes sėstume ir nuo nulio pradėtume daryti antrą albumą.

Ko tavo klausytojai apie tave dar nežino?

Daug dalykų, kurių nenorėčiau, kad žinotų, aš pasakau savo dainom. Arba žmogus supras ir taps ba. dalimi, arba ne. Vienas nuostabiausių momentų buvo, kai vakare eidamas namo prasilenkiau su kažkokiu biču. Praeidamas jis nusiėmė ausines ir uždėjo man. Ten grojo „L2“. Net nežinojau, ką jam pasakyti. “Youtube” peržiūros nieko nesako, bet kai su tuo susiduri tiesiogiai, tave paliečia taip, kad grįžęs namo net negali užmigti. Gal kažkur žmonės dabar klauso, ką tu parašei, bando gilintis? Tai – žiaurus trip’as, labiausiai vedantis į priekį.

Į priekį – kur?

Per tuos metus tiek visko įvyko, kad žiauriai baisu galvoti, kas bus toliau. Norėčiau išleisti antrą albumą. Padaryti naują klipą, gal net – pirmoje metų pusėįe. Bet kol kas svarbiausias dalykas – išleisti antrą vinilą.

Kažkada pasakojai apie pirmąjį savo stage diving’ą tiesiai į merginų rankas. Gal pabaigai prisiminsi dar kokią istoriją iš backtageo?

Apie Mamontovą jau yra daug šnekėta. Bet aš visada prisiminsiu jį stovintį su tuo krepšeliu. Niekas negalėjo pagalvoti, ką jis ten turi. Tiesiog išsitraukė ir padovanojo mums savo statulėlę… O šiaip, reiktų pagalvoti apie festivalius. Dažnai leidžiam sau per daug. Daug dalykų esam sulaužę, apmyžę, apvėmę, suniokoję. Labai daug (juokiasi). Backstage dažnai vyksta tikros purvo vonios. Norėčiau, kad mano akys filmuotų ir gulėdamas mirties patale galėčiau išleisti filmą iš festivalių backstage’o.

EP „Garsiai mąstau“ pristatymo koncertas – gruodžio 8 d. Menų fabrike „Loftas”, Vilniuje

ba. namai FB