Danai First Hate nenori kalbėti apie pirmąją neapykantą

Turbūt mažai kas atsimena, kas prieš kelis metus Teatro arenoje Vilniuje apšildė danų atlikėją Trentemøller’į. Tuomet 22-uosius gimtadienius atšventę vaikinai Anton Falck Gansted ir Joakim Norgaard, geriau žinomi kaip First Hate, buvo ką tik išleidę debiutinį savo singlą “In My Dreams”. Į Vilnių duetas grįžta su šiek tiek pasikeitusiu statusu ir su pilnaverčiu debiutiniu albumu “A Prayer for the Unemployed”, kurį išleido pastaruoju metu Danijos skambesį sėkmingai eksportuojanti “Escho” leidybinė kompanija.

Neoficialiu pirmojo savo EP singlu jaunuoliai vadina kūrinį „In My Dreams“. „Vice“ įsteigtas kanalas „Noisey“, kuriame įvyko „In My Dreams“ premjera, sparčiai populiarėjančių danų muziką pavadino vienu labiausiai jaudinančių dalykų 2014-aisiais, o “Pitchfork” jų naujausiam įrašui duoda solidžius 7.8. Panašu, vaikinams pavyko savo jausmus perteikti muzikoje ir jų pačių taip vadinami “gyvatiški ritmai” rado atgarsį daugelio širdyje.

<Kalbamės su grupės vokalistu Anton Falck Gansted, o netrukus galėsi gyvai paspausti jam ranką “Kablyje”. Beje, klausimą apie pirmąją neapykantą Anton paprašė praleisti.

Prieš kelis metus Vilniuje apšildėte Trentemøller’į, kuris jus pristatė kaip “Super cool young euro-trash synth-pop duo”. Kaip save apibūdintumėt šiandien?

A Super cool not that young euro-trash synth-pop duo.

Tuomet Vilniuje pasirodėte kaip jauna grupė su pirmuoju singlu, dabar atvažiuojate jau su debiutiniu albumu. Kas pasikeitė jūsų gyvenimuose per tą laiką?

Pradėjome kaip visiški naujokai, nesuvokėme, ką darėme. Kai Trentemøller pakvietė mus į savo turą, turėjome labai mažai supratimo apie muzikos kūrimą, grojimą ir atlikimą gyvai. Nors muzikos niekada taip ir nestudijavome, tačiau pastarieji keli metai išmokė mus daugelio dalykų ir jaučiamės iš paaugliškų naujokėlių, darančių tai laisvu laiku, išaugę į pilnaverčius artistus. Tikrai geras jausmas sugebėti išgyventi iš savo aistros.

O ką veikėte prieš tapdami tikrais muzikantais?

Dirbome baruose ir kavinėse, Joakim studijavo dizainą, o aš organizavau įvairius renginius ir koncertus.

Beje, salė, kurioje grojote Vilniuje, jau nugriauta vardan naujų nekilnojamo turto projektų. Ar turite vietų Kopenhagoje, kurias ištiko panaši lemtis?

O, kaip gaila tai girdėti! Šiais laikais viską griauna dėl bjaurių naujų būtų projektų, todėl net sunku išrinkti kažkurį vieną – išnyko daugybė puikių vietų. Jei tai priklausytų nuo mūsų, padarytume taip, kad ką nors griauti būtų nelegalu. Tuomet žmonės turėtų statyti atsižvelgdami į senus pastatus, o architektai turėtų gerai pasukti galvas prieš siūlydami savo projektus, nes jie būtų amžini kaip tatuiruotės.

Puiki idėja apie miesto architektūros tatuiruotes ir atsakomybę. Ar vis dar repetuojate “Mayhem”? Ar ši vieta turi šansų tapti nuolatine Kopenhagos tatuiruote?

Šiuo metu “Mayhem” neberepetuojame, tačiau ten vis dar pagrojame. Žinoma, “Mayhem” patenka tarp miesto tatuiruočių, bet vėlgi, viskas patektų, jei būtų nelegalu griauti.

Šiemet “Reeperbahn” festivalyje Hamburge grojote netgi dukart. Kaip pavyko? Galbūt, netyčia, pavyko pamatyti atlikėjų iš Lietuvos? Ar kitų šviežių garsų, padariusių jums įspūdį?

Deja, nepavyko nieko pamatyti, nes grojome ten trečiadienį, po to turėjome keliauti tiesiai į Paryžių ir Londoną ir šeštadienį grįžom į apdovanojimų ceremoniją. Tačiau sutikome keletą žmonių ir pasitūsinome su Shirley Manson iš Garbage, kuri atėjo į mūsų koncertą. Ji šauni.

Na, Shirley buvo daugelio svajonių mergina, bet tai buvo prieš 20 metų, o šiandien Garbage niekaip nepavadintum šviežiais. O juk “Reeperbanh” skirtas būtent naujų garsų atradimui, ar ne?

Manau, tu teisus, bet priklauso nuo to, kas esi. Mes važiavome į “Reeperbahn” groti.

Jūsų skambesys primena ’80-’90-uosius. Šio laikmečio žanrai grįžta. Kaip manote, kodėl po 20-30 metų tai vėl tampa populiaru? Net anksčiau juokingas popsas tampa visai ok…

Hmm, niekada nesistengėme kurti muzikos, kuri skambėtų retro, tačiau taip nutiko. Gal todėl, kad su ja užaugome? O gal todėl, kad šiandien jaunimas kuria ir groja naudodamiesi technologijomis, kurios jiems prieinamos – panašiai buvo ir prieš kelis dešimtmečius?

Žurnalas “Fader” jūsų kompoziciją “Copenhagen” pavadino “a druggy pop ode to their city”. Ar šis kūrinys tikrai apsinešęs? Kas gimtajame mieste patinka labiausiai?

Turi omeny, ar vartojame narkotikus, ar varotojome juos kurdami dainą?

Aš sąžiningai išbandžiau beveik viską, o Joakim prie viso to net neprisilietė.

Mums patinka tūsintis bet kur gryname ore nieko neveikiant arba eiti į paplūdimius.

Nesu tikras, ką “Fader” turėjo omeny. Galbūt, kad tai skamba, tarsi odė narkotikų kultūrai. Mėgstat būti visur, bet turbūt vengiate turistinės Indre By miesto dalies? Beje, ką manote apie turizmą savo mieste, dėl kurio gyventi čia tampa vis brangiau?

Tiesa, Kopenhagos atmosferą įtakoja buvimas mažu sustirėliu po tūso, kuomet naktį keičia diena.

Būti turistu yra keistas užsiėmimas, tačiau iš tikrųjų ne jie daro gyvenimą brangesniu – tai vyriausybė ir verslininkai, paverčiantys turizmą pelningu verslu. Mums nepatinka žmonės vedami tokių motyvų…

Kodėl buvusi piktoka ir agresyvi Kopenhagos scena šiandien skamba nostalgiškai ir romantiškai?

Todėl, kad First Hate tapo žymiai populiaresni nei visos tos punk grupės.

Ar todėl, kad merginoms labiau patinka romantikai?

Negaliu kalbėti už merginas ar kaip jos jaučiasi. Bet iš mūsų patirties galiu pasakyti, kad visi labiau mėgsta romantišką nuotaiką.

Pet Shop Boys ar New Order įvardinami tarp padariusių jums įtaką. Kas dar?

Jie neįtakojo mūsų. Tai tik kažkas, ką pasakė kiti žmonės. Kurdami paskutinį albumą, dažnai klausėmės Justin Bieber, bet juk mūsų muzika niekada neskamba taip, kaip mūsų mėgstami atlikėjai. Nors tai galėtų puikiai skambėti uždėjus ant “Copenhagen” melodijos.

Tu teisus, šiuos palyginimus radau jūsų įrašų apžvalgose. Spėju, paminėjus žinomus vardus lengviau apibūdinti skambesį. Nenorėjau pasakyti, kad skambat kaip Pet Shop Boys ar New Order, tačiau… vis dėlto tai iš niekur neatsiranda. Turi būti kažkoks kontekstas. Vaiksytės traumos ar sudaužyta paaugliška meilė…?

Įkvėpimas: sudėtingi ir prieštaringi jausmai, kuriuos patiriame savo gyvenimuose, sanktykiuose su kitais ir pačiais savimi.

Pokalbį norėčiau užbaigti “Pitchfork” klausimu, užduotu jūsų įrašo apžvalgoje: “Tokiais momentais iškyla klausimai. Tokie kaip, ar First Hate išliks “pasidaryk pats” popgrupe ar virs tikrais pop atlikėjais? Ir ar kas nors, išskyrus gerbėjus, išties tai skiria?”

Jei skirtumas tarp šių dviejų susiveda į tai, ar savo muziką kuri pats, ar kas nors ją kuria už tave, tai esame ir visada būsime “pasidaryk pats” pop grupe – nors tuo pačiu esame ir tikri pop atlikėjai. Kai kas mus vis dar vadina upcoming, tačiau išparduodame savo koncertus beveik visose šalyse, kur važiuojame ir turime gerbėjų visame pasaulyje. Neieškome žiniasklaidos, kuri mūsų nedomina, dėmesio. Tai – didžioji dalis meinstryminės žiniasklaidos. Galbūt todėl muzikos industrija iki galo nepagauna, ką darome. Neturime planų, viską darome instinktyviai.

Internete:

Komentarai